Palangos „Radisson Blu“ salėje tvyrojo šampano ir baltų bijūnų kvapas. Metų labdaros aukcionas. Šimtai svečių, krištolo žvangesys, fotografų blyksčių jūra. Miesto grietinėlė rinkosi ne tiek aukoti, kiek parodyti naujus „Rolex“ laikrodžius ir žmonas su naujausiomis suknelėmis.
Tomas Stankevičius stovėjo prie laiptų. Pilkas „Brioni“ kostiumas, pasitempęs, šalia jo – moteris raudona suknele, kuri atrodė taip, lyg ką tik būtų laimėjusi visus gyvenimo prizus. Soliarumo spalvos pečiai, deimantiniai auskarai, kurie kainavo daugiau nei eilinio žmogaus butas, ir arogantiškai pakelta barzdutė. Eglė Leonavičiūtė. Jo naujoji direktorė. Jo naujoji viskas.
Jie pozuodavo. Jis buvo įsitempęs. Ji – ne. Ji tiesiog švytėjo.
Visi laukė vakaro programos vedėjo. Bet vakaro kulminacija dar tik artinosi, lėtai kopdama raudonu kilimu.
Durys prasivėrė ir į salę įėjo Ieva Stankevičienė.
Be makiažo pertekliaus. Plaukai surišti į žemą kasą. Tamsiai mėlyna vakarinė suknelė, kuri dengė kūną, bet ne sielą. Ji atrodė rami. Ne ledinė – rami. Taip atrodo žmogus, kuris priėmė sprendimą ir neketina trauktis.
Ji ėjo ne prie Tomo, o tiesiai prie Eglės. Orkestras vis dar grojo, bet prie stalų pokalbiai ėmė tilti. Viena moteris vidury šnabždesio žodžio užsidengė burną delnu. Kažkas pašiurpo.
Jos žingsniai buvo tylūs ant raudono kilimo, bet atrodė, kad visas kambarys juos girdi.
Kai Ieva priėjo taip arti, kad užuodė svetimą Eglės kvepalų saldumą, ji sustojo. Tomas perbalo – tikra to žodžio prasme. Jo veide neliko nė lašo kraujo.
– Tai štai kas, – Ievos balsas buvo žemas, bet sklido. – Žmona. Juk vakar mane patikinai, kad ji tik verslo partnerė, Tomai?
Tomas pravėrė lūpas, bet iš jų neišėjo nė garso. Eglė tik kilstelėjo antakį ir metė pavargusį, nuolaidžiaujantį žvilgsnį – tokį, kokiu apdovanoja isteriškas moteris eilėje prie kasos.
– Mieloji, – prabilo Eglė, pirštais liesdama savo auskarą. – Tai ne vieta ir ne laikas scenoms. Esame aukcione. Galime apie tai pasikalbėti kitu metu, kai būsite ramesnė.
Keli žmonės aplinkui linktelėjo. Išties, gal čia tik pavydo priepuolis? Gal paranoja? Nesmagu žiūrėti.
Ieva švelniai nusišypsojo. Ji žengė pusę žingsnio artyn prie Eglės ir pasilenkė prie jos ausies, bet prašneko pakankamai garsiai, kad išgirstų ir šalimais buvę.
– Nenoriu. Mano advokatas jau gavo ekspertizės išvadas iš jūsų bendros kelionės į Ciurichą. Visos trys naktys tame viešbutyje. O, ir dar jūsų vaizdo skambučių įrašus. Man patiko, kaip tu jį vadini „meškiuku“. Labai originalu.
Eglės veidas sustingo. Ranka, liesdama auskarą, nusileido žemyn tarsi paralyžiuota. Ji pažvelgė į Tomą – ne meilės, o panikos kupinomis akimis. Tomas stovėjo prikaltas prie grindų.
Tai buvo lūžio taškas.
Ieva atsitiesė. Ji nešaukė, neverkė. Ji pasisuko į publiką, lyg pasakodama istoriją draugams prie kavos.
– Turbūt įdomu, kodėl nesiskiriu tyliai? – ji žvilgtelėjo į Eglę, paskui į Tomą. – Tomas žino kodėl. Jis ne tik paliko šeimą. Jis norėjo mane palikti be nieko. Bandė perrašyti mūsų bendrą logistikos sandėlį Klaipėdoje savo meilužei. Sakė, aš ten niekada nedirbau, kad paskolos ėmimas – jo vieno nuopelnas. Tik pasirašė ne ten, kur reikia.
Eglė nusijuokė. Tai buvo dirbtinis, per aukštas garsas.
– Sandėlį? Kokį sandėlį? Panele, mes kalbame apie…
– Aš ne panelė. Aš Ieva Stankevičienė, – tarė Ieva tiesiai. – O jūs, ponia Leonavičiūte, naudojotės įmonės kortele, pervesdama pinigus savo sesers grožio studijai Vilniuje. Keturi pervedimai, bendra suma – šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų. Kaip buhalterė, privalau informuoti, kad pagal sutartį tai traktuojama kaip pasikėsinimas į grobstymą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba jau gavo kopijas.
Šįkart aikčiojo jau ne iš gailesčio. Tai buvo šokas. Kažkas fotografui pasakė: „Negalima to filmuoti!“, bet fotoaparatas spragsėjo toliau. Žurnalistai užuodė kraują.
Eglė sugriebė Tomui už rankovės. Ji nebebandė atrodyti oriai.
– Tomai?! Pasakyk jai! Pasakyk, kad ji beprotė!
Bet Tomas nieko nesakė.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į Ievą taip, lyg matytų ją pirmą kartą gyvenime. Jis pažinojo ją dešimt metų. Ji gamindavo jam vakarienę po ilgų darbo dienų. Ji du kartus buvo nuvežusi jo mamą į sanatoriją Druskininkuose, kai pats skundėsi užimtumu. Ir dabar, šioje šviesoje, ji jam buvo visiškai svetima. Ji buvo moteris, kuri negailestingai rūkė visą jo melo kortų namelį.
– Tu… pakelsi skandalą? – išspaudė jis.
Ieva papurtė galvą. Ji iš rankinėlės ištraukė aplanką. Ne rankinę prabangią, o paprastą, rašyto kiniško šilko, kurį jai buvo padovanojusi mama. Dramatiškiau už bet kokį deimantą.
– Ne, Tomai. Skandalas jau po sekundės. Tai – tik taškas, – ji padėjo aplanką ant staliuko šalia jo. – Skyrybų dokumentai. Ir turtinio ieškinio projektas. Sandėlis lieka man, nes jis pirktas už mano paveldėtus pinigus prieš santuoką, kai tu dar važinėjai su dėvėta „Audi“. Butą Palangoje – taip pat. O tavo pasirašytas skolos pripažinimo raštas už paskolą mano tėvams – viduje. Primenu, palūkanos pradėjo skaičiuotis nuo vakar.
Ji pasuko eiti.
Eglė, mėgindama išlaikyti bent simbolinę pergalę, šūktelėjo jai į nugarą. Jos balsas buvo stiprus, bet drebantis.
– Ir ką tu dabar veiksi? Verksi be jo? Mes mylime vienas kitą! Tomai, pasakyk jai! Mes mylime vienas kitą!
Tomas stovėjo. Jis nepratarė nė žodžio. Jis tik nuleidęs akis žiūrėjo į aplanką.
Ieva stabtelėjo prie pat durų. Atsisuko. Jos akys buvo sausos. Ji pažvelgė ne į Eglę, o į savo dar teisėtą vyrą. Tyliai, kad girdėtų tik jis, bet aidas pasklido toliau.
– O svarbiausia, Tomai… aš laukiuosi. Septynios savaitės. Tik jau ne nuo tavęs. Genetinį tyrimą padariau, kopija irgi viduje.
Ji išėjo. Durys užsidarė be jokio garso.
Salėje įsivyravo kurtinanti tyla. Net orkestras nutilo, tarsi dirigentas būtų pamiršęs, kaip mojuoti lazdele. Visi žiūrėjo į Tomą. Eglė stovėjo raudona suknele, išpūtusi akis, dabar ji atrodė ne kaip nugalėtoja, o kaip išpūstas balionas, iš kurio staiga išėjo visas oras.
Tomas atsivertė aplanką. Tai buvo ne blefas. Ten buvo viskas. Kiekvienas parašas, kiekviena sąskaita, kiekviena jo melo nuotrupa, suarchyvuota ir patvirtinta.
Vėliau žurnalistai rašė: „Aukcionas pavyko – buvo surinkta rekordinė suma, bet visi kalbėjo tik apie vieną moterį, išėjusią tamsiai mėlyna suknele.“
Ir kai po kelių valandų Tomas sėdėjo tuščioje salės palangėje, prie jo priėjo kažkoks jaunas padavėjas.
– Pone, jūsų žmona… ji pamiršo savo skarą.
Tomas pažiūrėjo. Paprasta pilka skara. Jis prisiminė, kaip Ieva prieš metus mezgė ją prie televizoriaus, kol jis rašinėjo telefonu žinutes Eglei. Jis paėmė tą skarą. Ji kvepėjo namais. Tais namais, kurių daugiau neturėjo.
Kitame miesto gale, sėdėdama tamsiai mėlyna suknele nuomoto automobilio gale, Ieva pagaliau giliai įkvėpė. Ji pažiūrėjo į savo telefoną. Ekrane švietė jos sesers žinutė: „Na?“. Ieva nusišypsojo ir parašė: „Tau patiks istorija.“ Tada išjungė telefoną ir, kol mašina riedėjo tamsoje link Vilniaus, pirmą kartą per mėnesius užmigo ramiu miegu.
