Sėdėjau ant suoliuko Klaipėdos Skulptūrų parke. Rugsėjo vėjas nešė nuo Danės upės šlapių lapų kvapą ir kažkokio tolimo kebabinės dūmo. Kairėje rankoje laikiau kavą iš automato — euras dvidešimt, pienas jau buvo sustojęs į baltus gumulėlius. Ant kairiojo dilbio, po atraitota flanelinio marškinio rankove, matėsi sena tatuiruotė: banginis su nulaužta uodega. Pasidariau ją prieš devynerius metus Druskininkuose, kai naktis prasidėjo nuo pigaus vyno, o baigėsi tuo, kad moteris, kuri man pasivadino Simona, dingo prieš aušrą.
Priešais mane sustojo trys vienodos mergaitės. Geltoni neperšlampami lietpalčiai, švarios batų nosys, kasos surištos taip, lyg ryte prie jų būtų stovėjusi ne mama, o stilistė. Per daug tvarkingos šitam parkui, kur ant žolės mėtėsi tuščias „Cido“ butelis ir kažkieno pamesta mėlyna pirštinė.
— Mama ant peties turi tokį patį banginį, — pasakė viena jų.
Kava man sujudėjo puodelyje, nors pirštai nesudrebėjo. Pažvelgiau į tatuiruotę, paskui į mergaitę. Ji buvo rimta, be šypsenos.
— Ką pasakei?
— Banginis. Tik mamos yra ant peties. Ir uodega taip pat nulaužta.
Vidurinė mergaitė pakėlė pirštą ir perbraukė orą palei mano dilbį, neliesdama odos. Aplink mus čirškė paukščiai, kažkur verkė vaikas, o aš girdėjau tik vieną vardą, kurį pats seniai buvau pasiryžęs pamiršti: Simona.
Norėjau paklausti, koks mamos vardas, bet tarp medžių pasirodė moteris pilka uniforma. Ji bėgo, prilaikydama rankinę, ir šaukė mergaitėms: „Ką aš jums sakiau? Negalima prie svetimų.“
Ji griebė dvi iš jų už pečių, trečią — už rankovės, ir burbtelėjo „atsiprašau“. Atsistojau.
— Luktelkit. Aš tik noriu sužinoti, kaip jos mama vardu.
Moteris dirstelėjo į mane, paskui į juodą visureigį, stovintį prie Liepų gatvės.
— Ponia Vaitkutė supyks, — pasakė ji pusbalsiu.
Vardas trenkė man į krūtinę kaip šaltas vanduo iš jūros. Viktorija Vaitkutė. „Baltijos krovinių linijos“ savininkė. Ta pati moteris, kurią buvau matęs žurnalo viršelyje prie kasos „Maximoje“: šalta, aukšta, liemenė su perlais ir šalia — trys identiškos dukterys.
Vidurinė mergaitė prieš įlipdama atsisuko. Jos pilkos akys buvo būtent tos, kurias prisiminiau, nors devynerius metus kartojau sau, kad jos buvo tik atspindys nuo viešbučio veidrodžio.
Tą vakarą namie negalėjau valgyti. Sūnus Titas miegojo kitame kambaryje, apkabinęs nupieštą dinozaurą, kuriam trūko vienos ausies. Atsisėdau prie virtuvės stalo, kurio viena koja buvo pakišta kartono gabalu, ir atsiverčiau nešiojamąjį kompiuterį. Viktoriją Vaitkutę radau per kelias sekundes. Interviu: „Verslas reikalauja geležinės širdies.“ Nuotraukos: ji prie konteinerių terminalo, ji su dukterimis prie Kauno „Žalgirio“ arenos, ji labdaros vakare su suknele, atidengiančia kairįjį petį.
Banginis buvo ten. Ta pati nulaužta uodega, tas pats nerangus kontūras, kurį abu tą naktį juokdamiesi pavadinome „banginiu be krypties“.
Užverčiau kompiuterį. Viskas susidėjo: mergaičių amžius, naktis Druskininkuose, Simonos dingimas. Tai nebuvo sutapimas. Tai buvo paslaptis, su kuria kažkas gyveno devynerius metus.
Kitą rytą nuvažiavau į „Baltijos krovinių linijos“ biurą Šiaurės prospekte. Keturių aukštų pastatas stikliniu fasadu, prie durų — apsauginis su kostiumu, koridoriuje kvepėjo kava ir kažkuo saldžiu, ko mano dirbtuvėse niekada nebūdavo. Vilkejau geriausius marškinius, bet po nagais vis tiek matėsi smulkios pjuvenos. Palikau jas — tai buvo vienintelis dalykas, kuris man priminė, kas esu.
Registratūroje moteris pasakė, kad be susitarimo pas ponią Vaitkutę patekti negalima. Paprašiau lapelio.
Parašiau: „Banginis su nulaužta uodega. Parkas. Trys dukterys.“
Ji perskaitė, pakėlė telefono ragelį, kažką pasakė. Po dešimties minučių įsileido mane į liftą. Stiklinis, beveik permatomas, kylantis per visus keturis aukštus. Per stiklą mačiau, kaip Klaipėdos stogai ir krantų kranai tolsta, o dangus tampa pernelyg baltas.
Kai lifto durys atsivėrė, Viktorija stovėjo prie didelio lango. Balta liemenė, plaukai surišti, lūpos tokios pat suspaustos kaip žurnale. Tik pirštai, laikantys telefoną, virpėjo.
— Ko tu nori? Pinigų? — tai buvo pirmas dalykas, kurį ji pasakė.
Šis sakinys kliudė stipriau, nei tikėjausi.
— Ne pinigų. Atėjau, nes trys mergaitės man pasakė, kad jų mama turi tokį patį tatuiruotę kaip aš.
Ji atsiduso per nosį, tarsi skaičiuodama sekundes.
— Taip, — ištarė galiausiai. — Jos tavo mergaitės.
Atsirėmiau į kėdės atlošą. Kambarys pasviro. Trys dukterys, apie kurias nieko nežinojau. Trys vaikai augo be manęs, kol aš mokėjau paskolą už dirbtuves — dvylika tūkstančių keturis šimtus eurų — ir maniau, kad didžiausia mano klaida gyvenime buvo ne ta naktis.
— Ir kiek dar planavai tylėti? — paklausiau.
— Aš nežinojau tavo pavardės. Neturėjau tavo numerio. Tu irgi nežinojai, kas aš.
— Tai kodėl neieškojai? Kodėl leidai joms augti be tėvo?
Ji perėjo prie stalo, paėmė segtuvą. Atvertė jį pirštais, kurie jau nevirpėjo. Viduje buvo mergaičių gimimo liudijimų kopijos, o tėvo grafose — tuščia.
— Aš jas apsaugojau, — tarė ji. — Tu nežinai, ką reiškia mano pasaulis. Stengiausi apsaugoti ir tave, ir jas. Viena klaida gali kainuoti įmonę, kurioje dirba trys šimtai žmonių.
— Neįdomu, kiek žmonių dirba tavo įmonėje. Įdomu, kodėl tu nusprendei, kad aš netinku net žinoti.
Ji norėjo kažką atsakyti, bet aš pakėliau delną.
— Aš nesikreipsiu į teismus. Nenoriu skandalo. Noriu tik pamatyti mergaites.
Viktorija pažvelgė pro langą. Ten, už stiklo, vėjas kėlė dulkes iš statybų aikštelės prie Danės krantinės.
— Rytoj, per pietus. Pas mane. Be spaudos. Be scenų.
— Aš scenų nedarau, Viktorija. Aš tik atėjau į gyvenimą, iš kurio buvau ištrintas.
Kitą dieną nuvažiavau į jos namus Melnragėje. Prie seno medinio lieptelio stovėjo vaikiškas dviratis, ant tvoros džiūvo pilkas rankšluostis, o nuo jūros sklido šalto smėlio ir deguto kvapas. Duris atidarė ne tarnaitė, o viena iš mergaičių.
— Čia tas dėdė su banginiu, — sušuko ji į vidų.
Viktorija stovėjo svetainės gale, prie židinio, sukryžiavusi dilbius ant krūtinės. Ji neatrodė kaip vadovė. Ji atrodė kaip moteris, kuri devynerius metus bijojo šito momento.
Mergaitės susėdo ant sofos. Austėja, Smiltė ir Vakarė. Vardus sužinojau tik tada. Jos klausinėjo apie tatuiruotę: kodėl banginis be uodegos. Pasakojau, kad pasidariau ją tuo metu, kai nežinojau, kur noriu plaukti. Smiltė pasakė, kad banginio uodega gal ir nulaužta, bet jis vis tiek moka plaukti.
— Gal, — atsakiau. — Bet kartais net sulaužytas kompasas nuveda ten, kur reikia.
Viktorija šyptelėjo kažkokia trūkčiojančia šypsena ir nusisuko prie lango.
Vėliau mergaitės norėjo žinoti, ar moku taisyti medinius žaislus, nes auklė pasakė, kad esu stalius. Pažadėjau, kad galiu sutaisyti beveik viską iš medžio. Austėja atnešė nulūžusią kartoninių lėlių lovelę, ir pradejau sukti varžtą, kurio jai trūko.
Kai išėjau, Viktorija palydėjo iki durų.
— Aš nežinojau, kaip pasakyti, — ištarė ji.
— Dabar žinai, — atsakiau.
Ji pažvelgė į mano dilbį, į banginį.
— Kai man buvo sunku, aš šitą piešinį žiūrėdavau kaip į vienintelį dalyką, kurio negaliu parduoti.
Tada ji pasakė ką nors, kas skambėjo ne kaip verslo ataskaita.
Tuo metu iš vidaus išbėgo Vakarė.
— Ar kitą kartą atsiveši Titą? Aš noriu pamatyti tavo sūnų.
Aš jau kėliau delną, kad atsisveikinčiau, bet sustojau. To buvo per maža. Pažadėti ir vėl išvažiuoti — ne.
Iš vidinės striukės kišenės ištraukiau sulankstytą lapą. Tai buvo mano vakarykštis sprendimas — tuščias pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo, kurį buvau atsispausdinęs iš interneto ir užsinešęs pas notarę. Padėjau lapą ant koridoriaus konsolės, šalia Viktorijos raktų.
— Tai ne skandalas, — pasakiau. — Tai popierius, kuriame parašyta, kad aš nebenoriu būti paslaptis. Galime pasirašyti kartu. Arba aš pateiksiu vienas.
Viktorija paėmė lapą. Perskaitė lėtai, kiekvieną eilutę, lyg tikrintų sutartį su konkurentais.
— Tu kalbėjai, kad nesikreipsi į teismus, — pasakė ji.
— Ir nesikreipsiu. Bet aš nepaliksiu trijų dukterų su tuščia grafą gimimo liudijimuose. Aš galiu būti vargšas stalius, bet turiu teisę būti jų tėvu.
Ji nieko nesakė. Tik iš rankinės ant konsolės išsitraukė rašiklį, nusiėmė jo dangtelį ir padėjo ant popieriaus.
— Nepasirašysiu čia, — pasakė ji. — Rytoj, devintą valandą, eisiu su tavimi į metrikacijos skyrių. Bet su viena sąlyga: nė vienos eilutės apie tai spaudoje.
— Gerai, — atsakiau.
Aš tuo ne visai patikėjau. Bet ji paėmė raktus, tą lapą sulankstė į rankinę ir pasakė:
— Jeigu nori, gali pasilikti vakarienei. Mergaitės norės tau parodyti dar vieną nulūžusį daiktą — supamąjį arkliuką.
Apsiaviau batus. Mano batai buvo seni, padai prasisukę. Pažvelgiau į juos.
— Grįšiu, — pasakiau. — Tik neleisiu, kad tai vėl būtų paslaptis.
Po to už manęs užsitrenkė durys. Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, nešė smėlį į veidą. Išsiėmiau telefoną. Titas buvo parašęs: „Tėti, ar tu ne vėlai?“
Atrašiau: „Parvažiuoju. Ir šį kartą ne vienas.“
Bet prieš tai paskambinau į metrikacijos skyrių: ar rytoj devintą yra laisvas laikas. Atsakė, kad tik 10:15. Pasakiau, kad tiks. Paspaudžiau „Išsaugoti“ ir įsidėjau telefoną į kišenę.
Telefono ekrane dar kelias sekundes švietė priminimas: „Rytoj 10:15 — metrikacijos skyrius. Dokumentai: pareiškimas, gimimo liudijimų kopijos.“ Banginis ant dilbio liko senas, bet kryptį dabar nusprendžiau aš pats.
