Aš nemiegojau ketvirtą naktį iš eilės, kai supratau, kad niekas man nesako tiesos.
Man trisdešimt dveji, gyvenu Panevėžyje, dviejų kambarių bute su balkonu, iš kurio matosi Nevėžio krantinė. Dukrai Emilijai šeši mėnesiai. Kaimynė iš gretimo laiptinės, pamačiusi mane su vaikišku vežimėliu prie parduotuvės „Iki“, pasakė taip, kaip sako visos: „Kokia tu laiminga, kad maitini krūtimi — bent jau mišinuko pirkti nereikia, o tas dabar brangus kaip auksas.“
Ji nusišypsojo ir nuėjo toliau, o aš stovėjau prie šaligatvio su vežimėliu ir jaučiau, kaip kažkas manyje sustingsta. Ne pyktis. Kažkas panašesnio į nuovargį, kuris neišsipasakoja.
Mano vyras Tomas dirba naktinėmis pamainomis logistikos sandėlyje už Panevėžio, grįžta namo apie septintą ryto, kai aš jau būnu pramaitinusi Emiliją antrą kartą per naktį ir vėl guliu, žiūrėdama į lubas, laukdama, kada suskambės žadintuvas. Mano mama gyvena Utenoje, per pusantros valandos kelio, ir atvažiuoja kartą per mėnesį, atsiveža sūrio ir sako: „Tu tokia laiminga, kad pati gali maitinti, aš savo laiku negalėjau.“
Niekas manęs neklausia, kaip skauda krūtinę, kai Emilija sugriebia netaisyklingai ir aš sukandu dantis, kad nesurikčiau. Niekas neklausia, kiek kartų per naktį atsibundu, ir kad ryte veidrodyje matau moterį, kurios akys tokios pat, kokios buvo mano močiutės paskutinę žiemą — pavargusios, bet vis dar budrios.
Ta diena prie parduotuvės kažkuo persmelkė mane. Grįžau namo, padėjau Emiliją į lopšį, ji greitai užmigo, o aš atsisėdau prie virtuvės stalo su puodeliu jau atvėsusios arbatos ir parašiau užrašų knygelėje sąrašą. Ne pirkinių sąrašą. Sąrašą to, ką man kainuoja žindymas.
Rašiau: nemigą. Ragadas, kurios gijo tris savaites. Baimę, kad laikas praeis ir aš savęs neatpažinsiu. Kaltę, kai norėdavau tiesiog vieną valandą pabūti viena. Skausmą, kai svainė per gimtadienį paklausė, kodėl aš dar žindau, juk „jau seniai galima nutraukti“.
Prierašą pridėjau ir kitą pusę — ką man tai duoda. Emilijos ranka, kuri sugniaužia mano pirštą, kai ji valgo. Kvapą jos galvytės. Akimirką, kai ji nustoja verkti vos prisiglaudusi.
Kitą dieną atėjo Tomo mama, mano anyta Regina, kaip visada be skambučio, su nauju vaikišku kombinezonu iš „Maximos“ ir klausimu, kodėl aš atrodau taip, lyg nemiegočiau savaitę. Aš pasakiau tiesiai: „Nes nemiegu savaitę.“ Ji sutriko, pasakė, kad savo laiku dirbo iki gimdymo dienos ir žindė be jokių problemų, ir kad aš turbūt „per daug į tai leidžiuosi“.
Tą vakarą, kai Tomas grįžo iš darbo ir numetė striukę ant kėdės, aš stovėjau virtuvėje su Emilija ant rankų, kuri verkė jau penkiolika minučių, ir pasakiau jam, kad man reikia bent vienos nakties. Kad jis pabūtų su ja, kol aš išsimiegočiau kitame kambaryje.
„Bet aš dirbau visą naktį“, — pasakė jis, nusiaudamas batus.
Kažkas manyje trūko. Ne garsiai — aš netgi neriktelėjau, Emilija miegojo ant peties. Bet padėjau ją į lopšį, nuėjau į miegamąjį, uždariau duris ir atsisėdau ant grindų prie lovos, nugara atsirėmusi į čiužinio kraštą, ir verkiau taip, kaip nebuvau verkusi nuo gimdymo — be garso, sukandusi ranką, kad Emilija neišgirstų. Tomas pastovėjo už durų, po to atidarė jas ir pamatė mane ten, ant grindų, su suglamžytu marškinių rankogaliu prie burnos.
Jis atsisėdo šalia, ant grindų, pirmą kartą per šešis mėnesius nepasakęs nė žodžio apie tai, kad rytoj jam vėl į darbą. Ilgai tylėjome. Paskui jis pasakė, kad manė, jog aš tvarkausi, nes niekada nesiskundžiau. Kad jam atrodė, jog viskas gerai, nes aš vis tiek kiekvieną rytą apsirengdavau ir šypsodavausi, kai jis grįždavo.
„Aš nesiskundžiau, nes maniau, kad taip ir turi būti“, — pasakiau.
Nuo tos nakties kažkas pasikeitė. Ne staiga, ne per vieną pokalbį, bet nuosekliai. Tomas ėmė keltis anksčiau savaitgaliais, imti Emiliją į savo rankas, kad aš galėčiau nueiti į dušą be skubėjimo. Mama, atvažiavusi kitą kartą, jau neklausė „kokia tu laiminga“, o paklausė: „Kaip tu pati jautiesi?“ — ir aš pirmą kartą per pusę metų atsakiau nemeluodama.
Po dviejų mėnesių, kai Emilijai suėjo aštuoni mėnesiai, aš pati nusprendžiau, kad žindymą baigsiu palaipsniui iki metukų.
Kitą savaitę anyta Regina, atvažiavusi vėl be skambučio, pastebėjo ant stalo bukletą apie moterų sveikatos centrą Panevėžyje, kur aš buvau užsirašiusi konsultacijai dėl savo, o ne dukters sveikatos. Ji paėmė bukletą, apvertė, paklausė, ar kažkas negerai.
„Ne“, — atsakiau. „Tiesiog užsiregistravau pas gydytoją.“
Ji padėjo bukletą atgal ant stalo ir tylėjo ilgiau, nei buvau įpratusi iš jos.
Emilijai dabar metai. Ji valgo sriubą su šaukšteliu, laikydama jį pati, aplaistydama staltiesę, ir kartais vis dar ateina prie manęs apkabinti kojų, kol ruošiu vakarienę. Naktimis ji miega savo lovytėje kitame kambaryje, o aš — penkias valandas be pertraukos.
Sąrašo puslapis vis dar guli stalčiuje po virtuvės stalo staltiese. Praėjusią savaitę prie „Iki“ vėl sutikau tą pačią kaimynę su savo vežimėliu — jau su antru vaiku. Ji pažiūrėjo į Emiliją, kuri tempė mane už rankos link ledų šaldiklio, ir pasakė: „Kokia tu laiminga, kad viskas buvo taip lengva.“
Aš atsisegiau striukės sagą, nes vėjas buvo šiltas, ir pasakiau: „Nebuvo lengva.“ Tada Emilija patraukė mane stipriau, ir aš nuėjau paskui ją prie šaldiklio.
