Priekalo garsas iš mechaninės dirbtuvės apačioje sklido net pro atvirą laivagalio langą. Kvepėjo dumblu, šlapia mediena ir kepta žuvimi iš krantinės kavinukės — tas kvapas, kai ruduo jau virto pirmomis šalnomis prie Kauno marių. Aš stovėjau denyje ir žiūrėjau į žmoną, kuri glostė svetimą vaiką, o mano pirštai taip stipriai gniaužė laivo bilietą, kad kraštas perlaužė odą.
Ignas Beržinis, trisdešimt aštuonerių, dviejų autoservisų savininkas, turėjo ant rankos moterį, kuri planavo šią kelionę kaip jų naują pradžią. Laima, buvusi jo buhalterė, paskui draugė, paskui — gyvenimo moteris. Ji nuomojosi katamaraną dviem valandom, kad jis pagaliau pasakytų „taip“. O jis stovėjo čia, ant apatinio denio, ir negalėjo atitraukti akių nuo tamsiaplaukio penkiamečio, kuris laikė įsikibęs į moters ranką. Į žmonos, kurią jis palaidojo prieš penkerius metus, ranką.
— Mes vėluojam į švedišką stalą, — pasakė Laima.
Aš nieko neatsakiau. Nes pamačiau, kad berniukas nusičiurino nosį. Ne taip, kaip vaikai, kurie tiesiog braukia pirštu. Jis suglamžė popierinę servetėlę ir įdėjo į kišenę. Būtent taip visada dariau aš.
— Ignai, — Laima timptelėjo man už rankovės. — Ką tu darai?
— Atpažįstu.
— Ką?
— Tą berniuką.
Laima pažvelgė į vaiką. Paskui į mane. Jos pirštai nuo mano rankovės nuslydo taip, lyg būtų prisilietusi prie įkaitusio vamzdžio.
Moters vardas buvo Agnė. Agnė Kazlauskienė. Dabar ji vadovavo laivo klientų aptarnavimo komandai — kepurė su laivo emblema, mėlyna uniforma, šypsena, kurią jau buvau užmiršęs. Prieš penkerius metus ji buvo mano žmona. Paskui — parašas skyrybų sutartyje, lagaminas prie durų, išsišokęs iš akių numeris. Jokių pretenzijų. Jokios dalies. Tik tuščias butas ir telefono numeris, kuriuo niekas neatsako.
Aš viską skyriau darbui. Atidariau antrą servisą. Paskui trečią. Pasamdžiau žmogų, kuris tvarkė buhalteriją — tą Laimą, kuri paskui liko nakvoti. Ji pagimdė man dukrą. Bet aš vis tiek kartais pabusdavau tuoj prieš aušrą ir klausydavausi, ar kambaryje niekas nekvėpuoja iš antros pagalvės.
— Jis tavo sūnus? — paklausiau.
Agnė suėmė berniuko pečius. Ne taip, kaip daro mamos, kai myli. O taip, kaip daro žmonės, kai ruošiasi gauti smūgį.
— Ignai, ne dabar.
— Kada tada? Po vakarienės? — pakėliau balsą, bet iš gerklės išėjo tik šnypštimas. — Kada manai, kad turėčiau sužinoti, kad turiu penkerių metų vaiką?
Laima atsitraukė per žingsnį. Ji nieko nesakė. Tik žiūrėjo į Agnę, kuri buvo šviesesnė, ramesnė ir labiau pasitempusi nei moteris, kurią aš prisiminiau. Prisiminiau ją verkiančią prie šaldytuvo. Dabar ji stovėjo čia ir laikė mano sūnų tarp manęs ir likusios kelionės.
Berniukas pakėlė galvą.
— Mama, kas tie žmonės?
— Ugniau, eik, prašau, pas ponia Ritą į kajutę. Aš tuoj ateisiu.
— Bet…
— Penkios minutės.
Berniukas linktelėjo. Jis pavadintas Ugniumi. Ne po seneliu, ne po šventuoju. Tiesiog Ugnis. Aš prarijau seilę. Kai durys užsivėrė, Agnė atsisegė nedidelę tarnybinę kuprinę, ištraukė lankstytą, per vidurį įplyšusį popierinį voką. Jis atrodė tarsi laikytas po širdimi.
— Ką turi?
— Tai, ko nenorėjai gauti prieš penkerius metus.
— Aš niekada nieko negavau.
— Ne. Tavo mama pasirūpino.
Pauzė. Katamaranas atsispyrė nuo prieplaukos. Kauno marios, pilkos kaip alavas, siūbavo apačioje. Aš girdėjau, kaip viršutiniame denyje kažkas juokiasi. Ši kelionė turėjo būti Laimos pasiūlymo vakaras. Ji buvo pasipuošusi. Dabar ji stovėjo prie denio turėklų ir dairėsi, kur dingsta pakrantė.
— Mano mama mirė prieš tris mėnesius, — pasakiau. — Ji man nieko nepasakojo.
— Vadinasi, melavo ir tau.
Tas sakinys trenkė stipriau nei aš galėjau priimti. Aš atrėmiau alkūnę į metalinę sieną. Ji buvo šalta. Ant piršto vis dar švietė užvynioto bilieto žymė.
— Ką ji padarė?
— Kai sužinojau, kad laukiuosi, buvau trečią mėnesį. Tu ką tik pasirašei skyrybų prašymą. Zyliau tau. Atėjau į servisą prie Vytauto prospekto. Du kartus. Pirmą kartą buvo rugpjūčio antra, antradienis. Lijo. Antrą kartą — rugsėjo septyniolikta. Tu buvai po automobiliu, keitei sankabą, net nepakėlei galvos. Tavo mama atėjo prie durų.
— Ir?
— Ji pasakė: „Jam tavęs nebereikia. Jeigu nori palikti tą vaiką, tai tavo reikalas, bet Ignas apie tai niekada nesužinos. Aš neleisiu, kad tu vėl sugriautum jam gyvenimą.“
Aš paleidau bilietą. Jis nukrito ant denio. Vėjas jį nešė porą metrų, paskui prispaudė prie apšvietimo stulpo.
— Kodėl patikėjai?
— Nes ji buvo tavo mama. Ir nes aš buvau dvidešimt šešerių, išsiskyrusi, be jokios paramos. Ji pažadėjo, kad jeigu aš dingsiu, ji pasirūpins, kad tau nieko netrūktų. Ji pasakė — tau. Ne vaikui.
— Ką tu turi voke?
Agnė jį pasuko. Popierius buvo kietas nuo drėgmės ir laiko.
— Prašymą dėl tėvystės nustatymo. Ir testą.
— Kokį testą?
— DNR, kurį užsisakiau prieš dvi savaites, kai sužinojau, kad tavo mama mirė. Rezultatas yra. Ignai, Ugnius yra tavo sūnus. Devyniasdešimt devyni komų devyniasdešimt devyni procentai. Iš Kauno klinikų.
Ji norėjo paduoti man popierių. Aš nepajudinau rankos. Ji vis tiek paliko voką ant suolo prie garlaivio šono. Tada atsitiesė.
— Kodėl dabar? — paklausiau. — Kodėl ne prieš trejus metus, kai mama buvo gyva? Kodėl neatėjai vėl?
— Nes bijojau, kad ji vėl tave įtikintų.
— Tu žinai, kad ji nebegalėtų.
— Galėjo, — atsakė Agnė. — Dabar jau nebegali.
Ji apsisuko ir nuėjo į kajutę pas sūnų. Durys užsidarė be trenksmo. Aš pasilikau stovėti denyje. Laima priėjo iš šono. Jos lūpos sulipusios nuo brangaus lūpų balzamo. Ji pažvelgė į voką ant suolo, paskui į mane.
— Ignai, mes galim pasikalbėti…
— Ne dabar.
— Bet aš čia jau dvi valandas stoviu su šita suknele.
— Laima, aš turiu sūnų.
Ji nutilo. Vėjas pagavo jos plaukus, ir aš pirmą kartą pastebėjau, kad jie jau ne tokie tamsūs kaip anuomet. Mano šeima buvo pasklidusi po šitą katamaraną: viena moteris už durų, kita prie bortų, abi laukė, ką darysiu. O aš dar nežinojau. Žinojau tik, kad mama melavo abiem pusėm. Kad penkerius metus aš buvau tėvas, kuriam neleido.
Laima apsigręžė ir nužingsniavo link priekio. Jos aukštakulniai taip kaukšėjo per medines lentas, kad krantinėje blaškėsi žuvėdros.
Vakare katamaranas prisišvartavo prie Rumšiškių pusės, kad keleiviai galėtų išlipti prie viešbučio. Aš radau Agnę prie laivapriekio. Ji tempė pilką tarnybinę kuprinę, smakras įkištas į apykaklę. Ugnius snaudė jai ant peties.
— Galiu jį panešti? — paklausiau.
Agnė sustingo. Tada lėtai perkėlė berniuką man ant rankų. Jis svėrė mažiau, nei aš įsivaizdavau. Kvepėjo kūdikišku muilu ir rudeniu, įsisegusiu į rankoves. Aš perėjau per lieptą pirmas. Kai apižengiau į krantą, pamačiau Laimą. Ji stovėjo prie taksometro, rankoje — abu mūsų lagaminai. Ji žiūrėjo, kaip aš nešu svetimą vaiką.
— Tu važiuosi pas ją? — Laimos balsas buvo plonas, bet aiškus.
— Ne. Pirmiausia pas notarą.
— Ką?
Aš atsisukau į Agnę.
— Noriu teisinės tėvystės nustatymo. Rytoj. Vilniuje. Pas advokatą. Abi eisim.
— Abi? — Laima pasviro į priekį.
— Tu ne eini, Laima. Tu lieki čia. Su lagaminais.
Aš atiduodu Laimai raktelius nuo savo automobilio — tą seną, tėvo paliktą opelį, stovintį prie sostinės stoties. Tada pasuku į Agnę:
— Atiduok man tą voką.
Ji paduoda. Popierius šiugžda kaip sausi lapai.
— Kai gausiu teismo sprendimą, — sakau, — pakeisiu Ugniaus pavardės įrašą ir įrašysiu jį į testamentą. Mano mama tą butą Turmanto gatvėje paliko man. Aš jį perrašysiu tavo sūnui, jei sutiksi, kad jis gyvena Kaune. Su tavim. Ir pamatys, kaip atrodau ne tik šventėse.
Agnė žiūri į mane. Ji prikanda apatinę lūpą. Ugnius ant mano rankų. Krūtinėje tebekirba ta durna viltis, kad galėtum viską atsukti. Bet tu negali atsukti. Gali tik važiuoti į Vilnių ir pasirašyti, ką reikia pasirašyti.
Tą naktį miegam viešbučio prie Šventosios. Aš užverčiu užrakintą durų grandinę. Laimos lagaminas paliktas priešais kambarį, o aš turiu ketvirtą valandą ryto telefoną su banko programa ir sąskaita, kurioje stovi devyni šimtai keturiasdešimt trys eurai, sukaupti mamos laidotuvėms. Dabar jie priklauso ne laidotuvėms. Jie — pirmas mėnesinis įnašas, kurį pervesiu Agnės vardu, kol teismas patvirtins globą. Aš tai darau dabar, nes jaučiu, kaip Ugnius per miegus gniaužia mano marškinių apykaklę. Jo pirštukai šilti. Penkeri metai, kurių aš nepažinojau, suspausti tarp penkių mažų nagų.
Ryte atsikeliu prieš aušrą. Rūkas ant marių toks tirštas, kad prieplaukos nesimato. Aš nusivežu Agnę ir Ugnius į Vilnių. Laima skambina vienuolika kartų. Paskui rašo žinutę: „Grąžink man tuos dvejus metus“. Aš nieko neatsakau. Aš galėčiau rašyti: „Grąžink man penkerius“ — bet pirštai nespėja, nes jau žiūriu į veidrodėlį, kaip Ugnius galinėje sėdynėje rimuoja kelio stulpus ir kiekvieną pavadina „sausainiu ant lazdelės“.
Teismo dokumentai neužtrunka. Tokie dalykai, kai yra tyrimas ir motina, kuri sutinka, eina greičiau, nei galėčiau tikėtis. Bet aš neieškau, kas greičiau. Aš perkėlinėju mintyse visus namo kampus prie Vytauto prospekto, kur mama stovėjo tarp manęs ir Agnės. Stovėjo su arbata rankoje. Nežinau, kodėl prisimenu tą arbatą. Ji niekada nemėgo arbatos. Galėjo gerti tik kavą.
Po teismo pasirašau sutikimą dėl pavardės pakeitimo. Tada nueinam į kavinę prie Halės turgaus. Ugnius užsisako blynų su šokoladu. Aš užsakau tas pačias, tik dvigubai. Agnė žiūri į mane per stalą, bet aš nepajėgiu pasakyti, ką jaučiu, todėl tik perpjaunu blyną į keturias dalis, kaip mama pjaustydavo man.
Vakare, kai grįžtam į Kauną, nuvežu Agnę iki jos nuomojamo buto Šančiuose. Ji atsegama diržus, pažadina Ugnius.
— Ar galiu įeiti? — klausiu.
— Ne.
— Gerai.
Aš stoviu prie laiptinės. Šančių kiemas kvepia žole, kuri dar šlapia nuo vakaro šalnos, ir silpnu naftos kvapu iš geležinkelio pusės. Ugnius atsigręžia per motinos petį ir moja man. Jo plaštaka — penki maži mėnuliai prieš tamsią sieną.
— Ateik rytoj, — sako Agnė. — Po pusryčių.
Ir užveria duris.
Aš lieku stovėti. Mano šešėlis ant laiptinės laiptų, šviesa už durų. Laima nebekviečia. Ji, matyt, susipakavo. Gerai. Aš pasuku į tą, kuris pirmas pasakė, kad aš jau esu tėvas — į vaiką, kurio vardas reiškia liepsną, o mano delne vis dar šildo jo pirštukai. Rytoj atnešiu jam atsuktuvą. Vyrišką, mažą, su medine rankena. Turiu tokį nuo savo pirmojo serviso. Dabar jis priklauso jam.
O tada pasikviesiu Agnę į virtuvę. Ne pasiaiškinti. O pasakyti, kad butą Turmanto gatvėje perrašiau ant Ugniaus vardu. Ir kad jis bus įrašytas į mano testamentą šį penktadienį. Įrašysime abu. Su notaru.
Aš išsitraukiu telefoną ir žiūriu į banko pervedimą: devyni šimtai keturiasdešimt trys eurai. Nuskaičiuota. Reikia palaukti, kol Agnė pamatys. Ne dabar. Rytoj. Kai ateisiu su atsuktuvu.
