Plastikinė kėdė sugirgždėjo, kai Onutė Vaitkuvienė atsisėdo prie šachmatų lentelės Panevėžio Švč. Trejybės parapijos salėje ir pirštu pasitaisė akinius prieš pastumdama pirmąjį pėstininką.
Jai buvo aštuoniasdešimt treji, o rankos dėmėtos nuo darbo — visą gyvenimą siuvo užuolaidas pusei miesto gyventojų. Kitoje stalo pusėje juodas figūras skubotai rikiavo liesas apie dvidešimt penkerių vaikinas. Toji skuba visiškai netiko ramiam žaidimui. Vaikino vardas buvo Rokas, jos sesers anūkas — vienintelis giminaitis, atėjęs į labdaros turnyrą, kurį parapija surengė tą rugpjūčio šeštadienį, miesto šventės mėnesį, kai kieme prekiavo cepelinais ir gira, o pinigai keliavo parapijos reikmėms.
Niekas tenai nežinojo — nei kunigas Antanas, rikiavęs partijas, nei moterys, pilstančios kavą iš termoso, — kad ta senelės ir jos sesers anūko susitikimas buvo pirmasis po keturių mėnesių tylėjimo. O tylėjimas turėjo priežastį: autoservisą Panevėžio pakraštyje, Molainiuose, vertą devyniasdešimt tūkstančių eurų, kurį Onutė nusipirko dar būdama ištekėjusi, prieš dešimtmečius, ir kurį tvarkė viena, kai našle liko.
Rokas dirbo ten taip, lyg autoservisas priklausytų jam. Rašė sąmatas, priiminėjo klientus, tvarkėsi su kasa. O vieną balandžio dieną, pasinaudojęs įgaliojimu, kurį teta buvo pasirašiusi, kad jis sutvarkytų kai kuriuos banko reikalus — tiktai tiek, sutvarkyti reikalus, — jis nuvyko pas notarą ir visą autoservisą perrašė savo vardu. Devyniasdešimt tūkstančių eurų turto, viso gyvenimo darbo, per vieną antradienio rytą tapo jo nuosavybe, jai net nežinant.
Ji sužinojo netyčia, kai nuėjo pratęsti veiklos leidimo, ir savivaldybės darbuotoja, nesuprasdama, kodėl moteris taip sutriko, pasakė: "Bet jūs jau nebe savininkė. Nuo balandžio keturioliktos įrašyta pono Roko Vaitkaus vardu."
Ji nerėkė. Prie žmonių nesiverkė. Grįžo namo, atsisėdo virtuvėje prie languotos staltiesės, kurią anūkė buvo nupirkusi Kupiškio turguje, ir žiūrėjo į cukrinę tiek laiko, kad pati nesuskaičiavo.
Turnyre niekas apie tai nenumanė. Matė tik susikaupusią moterį, kandančią lūpą prieš kiekvieną ėjimą, ir vaikiną, vengiantį į ją žiūrėti daugiau, negu reikia.
— Atsivežei tuos daiktus? — paklausė ji, stumdama žirgą, balsu tik tiek pakeltu, kad girdėtų vien jis.
— Kokius daiktus, teta?
— Dokumentus, Rokai. Sakiau praėjusią savaitę telefonu.
Jis be reikalo pastūmė pėstininką, tik norėdamas laimėti laiko.
— Pagalvojau, geriau pasikalbėti gyvai.
— Va ir kalbamės.
Kaimyninio stalo moteris, per daug užsiėmusi prisiminti, kaip juda žirgas, net nepastebėjo įtampos, sklindančios nuo šitos lentelės. Kunigas Antanas praėjo pro šalį, dalindamas bendrus komplimentus — "gerai žaidžiat, žmonės" — ir nuėjo toliau, nesuprasdamas, kad čia žaidžiama ne vien šachmatais.
Onutė vakare buvo nusprendusi, kad scenos nekels. Visą gyvenimą vengė triukšmo, ir ne dabar, per labdaros mugę, kai Petras Šimkus, aštuoniasdešimt šešerių, seniausias turnyro dalyvis, žaidė dviem stalais toliau ir sulaukė plojimų vien už tai, kad atėjo su lazdele, ji suirs.
Bet ji turėjo aplanką. Rudą plastikinį aplanką su guma, rankinėje, kurią padėjo po kėde.
— Šach ir matas per keturis ėjimus, jei taip ir toliau žaisi, — pasakė ji, neatitraukdama akių nuo lentos.
Rokas neteisingai pastūmė bokštą, pasitaisė, pastūmė iš naujo.
— Teta, žinai, aš neturėjau blogų ketinimų. Ketinau paaiškinti, tik…
— Tik nepaaiškinai. Keturis mėnesius vengei mano skambučių.
— Bijojau tavo reakcijos.
— Mano reakcijos, — pakartojo ji lėtai, tarsi ragaudama svetimą žodį. — Rokai, aš trisdešimt vienerius metus dirbau tame servise. Tavo dėdė ten mirė, prakaitą liejo virš duobės, kad sumokėtų paskolą už jūsų namą. O tu su mano įgaliojimu nuėjai pas notarą ir pasirašei popierių, kurio pasirašyti neturėjai teisės.
Jis nustojo apsimetęs, kad žaidžia.
— Ketinau tau sumokėti. Su laiku… kokią sumą.
— Su laiku. — Ji galiausiai pataisė sijono kraštą, mažas judesys, kaip žmogaus, ruošiančio laikyseną prieš pasakant tai, ką reikia pasakyti. — Aš jau buvau pas Panevėžio notarę. Praėjusį antradienį.
Jis pabalo, ir pėstininkas, kurį laikė rankoje, sudužo į stalą su sausu spragtelėjimu.
— Ką padarei?
— Susisamdžiau advokatą. Rimantą Kazlauską, kontora Respublikos gatvėje. Jis padavė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teigiant, kad piktnaudžiauta įgaliojimu. Jau viską pateikiau. — Ji atidarė rankinę, ištraukė rudą aplanką ir padėjo ant lentos, švelniai stumdama juodas figūras į šoną. — Čia priėmimo dokumento kopija. Ir registro išrašas, rodantis, kad autoservisui jau taikomas teismo areštas. Nei parduosi, nei įkeisi, nei perrašysi niekam, kol byla nebus išnagrinėta.
Rokas atvertė aplanką drebančiomis rankomis. Perbėgo akimis, nesuprasdamas žodžių, tik atpažindamas teismo antspaudą, bylos numerį.
— Padarei tai, su manim nepasitarusi?
— Pasitariau. Skambinau vienuolika kartų, Rokai. Nė karto neatsiliepei.
Kitoje salės pusėje kažkas suplojo, nes devynerių metų vaikas ką tik nugalėjo tėvą prie parodomojo stalo, ir triukšmas trumpam užpildė erdvę, tarsi pasaulis atkakliai norėtų likti šventiškas, kol šitas konkretus stalas viduje griuvo.
— Mane teisi. Savo šeimą.
— Tu nustojai būti tik sesers anūku dieną, kai pasirašei tą popierių. Tapai žmogumi, kuris apvogė septyniasdešimt devynerių metų našlę devyniasdešimt tūkstančių eurų — tiek man buvo balandį. Tai turi pavadinimą, Rokai. Sukčiavimas prieš senyvą asmenį, ir advokatas Kazlauskas jau paaiškino, kad tai sunkinanti aplinkybė.
Jis uždarė aplanką. Rankos, atrodė, nežinojo, ką veikti, tad jis jas padėjo ant kelių, susigūžęs plastikinėje kėdėje, tarsi ir ji būtų susitraukusi.
— Nenoriu tokio gyvenimo, teta. Teismo, kalėjimo…
— Tai yra išeitis. — Ji vėl paėmė aplanką, ištraukė antrą lapą, sulankstytą į tris, ir padavė jam. — Sutartis dėl nuosavybės grąžinimo. Pasirašai, pripažįsti, kad perrašymas buvo piktnaudžiavimo įgaliojimu rezultatas, ir grąžini nuosavybę man. Advokatas Kazlauskas jau paruošė. Jei pasirašysi iki penktadienio, atšauksiu ieškinį.
— O jei nepasirašysiu?
— Tada byla tęsis. Ir tu žinai, kad pralaimėsi, nes įgaliojime aiškiai parašyta, kad jis skirtas tik banko reikalams. Bet tada jokio susitarimo nebus. Bus teismo sprendimas, o jis lieka registruose.
Tyla tarp jų truko tiek, kiek užtruko du ėjimai kaimyniniame stale. Rokas apsidairė — kunigas juokėsi su moterų būreliu, vaikai bėgiojo aplink cepelinų prekystalį, kepto aliejaus kvapas maišėsi su atšaldyta kava — tarsi ieškotų kažko, kas galėtų jį iš čia ištraukti.
Nieko nebuvo. Tik teta, laukianti, su rašikliu, kurį irgi buvo atsinešusi, numatydama, rankinėje.
Jis pasirašė ten pat, ant lentos, galutinai nustumdamas juodas figūras į stalo pakraštį. Parašas išėjo drebantis, visu vardu ir pavarde, bet pilnas.
Onutė sudėjo popierių į aplanką, uždarė gumą, ir tik tada baigė partiją — per šešis ėjimus, be skubos, spausdama juodą karalių į kampą, kol kunigas Antanas mikrofonu skelbė, kad laisvosios kategorijos nugalėtojas gaus vaisių krepšelį, dovanotą turgaus prekybininkų.
Kitą pirmadienį ji nuėjo pas tą pačią notarę, atidavė pasirašytą sutartį, ir po savaitės autoserviso registre vėl švietė jos vardas: Ona Vaitkuvienė, savininkė. Tą pačią dieną pakeitė kasos kambario spyną — ne todėl, kad įtartų vagystę, o todėl, kad atėjo laikas turėti raktą, kurį nešiotų tik ji pati.
Rokas po to serviso nebelankė. Iš pusseserės sužinojo, kad jis įsidarbino automobilių salone Kaune.
Ji su juo daugiau šachmatų nežaidė. Bet į antrąjį parapijos turnyrą, gruodį, atėjo ir šįkart sėdo prieš Petrą Šimkų, kuriam jau buvo aštuoniasdešimt septyneri ir kuris vis dar ilgai prisimindavo, kaip juda žirgas.
