– Paleisk mane! – sušuko septynmetė Emilija, bandydama ištraukti savo striukę iš šuns nasrų.
Tačiau Bruno nepaleido.
Didelis auksaspalvis retriveris įsikando į jos rankovę ir traukė ją atgal nuo vartelių.
Mokyklinis autobusas jau artėjo.
Jo geltonas korpusas pasirodė už posūkio.
– Bruno! Baik!
Mergaitė pagaliau išsilaisvino.
Tą pačią akimirką autobusas pravažiavo sankryžą.
Ir viskas įvyko per sekundę.
Iš šalutinės gatvės didžiuliu greičiu išlėkė sunkvežimis.
Nebuvo jokio stabdymo garso.
Tik kurtinantis smūgis.
Metalo traškesys.
Dūžtantys langai.
Geltonas autobusas buvo nusviestas į šoną.
Ore pakilo dūmai.
Emilija sustingo.
Jos kojos tarsi įaugo į žemę.
Šalia jos Bruno stovėjo nejudėdamas.
Lyg būtų žinojęs.
– Emilija!
Mamos balsas nuaidėjo nuo verandos.
Ji bėgo link dukros.
Vos nepargriūdama.
– Ar tau viskas gerai?
Emilija linktelėjo.
Jos rankos drebėjo.
– Bruno neleido man eiti.
Mama apkabino ją taip stipriai, lyg bijotų paleisti.
Tada pažvelgė į šunį.
– Jis tave išgelbėjo…
Kaimynas ponas Jonas atbėgo iš kitos gatvės pusės.
– Mačiau viską! – šaukė jis. – Tas sunkvežimis net nesulėtino greičio!
Tačiau Emilija beveik jo negirdėjo.
Kažkas atrodė ne taip.
Oras buvo sunkus.
Keistai tylus.
Tarsi prieš audrą.
– Mama…
– Nežiūrėk ten, brangioji.
– Ne… Pažiūrėk į Bruno.
Šuo jau nebežiūrėjo į avariją.
Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į namą.
Tiesiai į praviras duris.
Jo kailis ant sprando pasišiaušė.
Iš gerklės pasigirdo tylus urzgimas.
Žemas.
Įspėjantis.
Mama sustingo.
– Kas tau yra, berniuk?
Bruno nejudėjo.
Jis spoksojo į tamsų koridorių už durų.
Lyg kažką matytų.
Ar užuostų.
– Namuose kažkas yra, – sušnabždėjo Emilija.
Mama lėtai atsistojo priešais dukrą.
– Gal įsilaužėlis?
Tačiau Emilija papurtė galvą.
Ji pažvelgė į Bruno antkaklį.
Ir staiga pajuto tą patį kvapą.
Kvapą, kuris ją lankė sapnuose jau kelias savaites.
Kvapą, kurio čia neturėjo būti.
Jos akys išsiplėtė.
– Mama…
– Kas yra?
Emilija lėtai atsitraukė žingsnį.
Nes dabar ji suprato tiesą.
Bruno nebijojo autobuso.
Jis bandė ją apsaugoti nuo kažko, kas vis dar buvo jų namuose.
Parašykite „TĘSTI“ arba „VISA ISTORIJA“ komentaruose, ir iškart atsiųsiu kitą dalį.
Emilijos mama lėtai uždarė vartelius.
Jos širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog ją girdi visi aplinkui.
Tolumoje kaukė greitosios pagalbos sirenos.
Žmonės bėgo prie sudaužyto autobuso.
Tačiau Bruno nė karto neatsisuko.
Jis vis dar spoksojo į namą.
Urzgimas tapo garsesnis.
– Emilija, lik čia, – tyliai pasakė mama.
– Neik viena.
– Turiu pažiūrėti.
Tačiau vos ji žengė pirmą žingsnį link durų, Bruno staiga atsistojo priešais ją.
Tarsi blokuotų kelią.
– Bruno?
Šuo nė nekrustelėjo.
Jo akys buvo įsmeigtos į koridoriaus tamsą.
Tada visi trys išgirdo garsą.
Duslų.
Trumpą.
Lyg kažkas būtų netyčia užkliudęs baldą.
Namo viduje.
Mama iškart sustingo.
– Ten tikrai kažkas yra.
Kaimynas Jonas, pamatęs jų veidus, priėjo arčiau.
– Kas atsitiko?
– Manau, kažkas įėjo į namus.
Jonas akimirksniu surimtėjo.
– Skambink policijai.
Mama jau traukė telefoną.
Bet tada įvyko dar kažkas.
Bruno staiga puolė pirmyn.
Pro duris.
Tiesiai į namo vidų.
– Bruno! – sušuko Emilija.
Iš koridoriaus pasigirdo garsus lojimas.
Toks, kokio jie dar niekada nebuvo girdėję.
Piktas.
Grėsmingas.
Po jo sekė triukšmas.
Kažkas nuvirto.
Sudužo stiklas.
O tada pasigirdo vyro balsas.
– Atitraukit šitą šunį!
Mama išbalo.
Jonas puolė prie durų.
Po kelių sekundžių iš namo išlėkė nepažįstamas vyras.
Jis spaudė ranką prie kruvinos alkūnės ir bėgo link gatvės.
Tačiau Bruno buvo jam iš paskos.
Lyg šešėlis.
Vyras nėrė tarp automobilių.
Ir tada sustojo.
Nes priešais jį jau stovėjo du policijos pareigūnai, atvykę dėl autobuso avarijos.
Po kelių minučių vyras buvo surakintas antrankiais.
Emilija stipriai apkabino Bruno.
– Tu mus išgelbėjai du kartus…
Tačiau šuo vis dar atrodė neramus.
Jis vaikščiojo aplink verandą.
Uostė grindis.
Tarsi kažko ieškotų.
Tada sustojo.
Prie spintelės koridoriaus gale.
Ten, kur šeima beveik niekada nežiūrėdavo.
Bruno pradėjo loti.
Vieną kartą.
Dar kartą.
Policininkas priėjo prie spintelės.
Atidarė duris.
Ir po akimirkos jo veidas staiga pasikeitė.
– Ponia… – tyliai ištarė jis.
– Kas ten?
Pareigūnas lėtai ištraukė seną metalinę dėžę.
Užrakintą.
Apdulkėjusią.
Bet ant dangčio buvo užrašytas vardas.
Vardas, kurio Emilijos mama nebuvo girdėjusi daugiau nei dešimt metų.
Ir tą akimirką ji suprato, kad šios dienos paslaptys tik prasideda.