Vilniuje, Žirmūnų rajone, penkiolikto aukšto bute su vaizdu į Neries pakrantę, Ligita Baranauskienė kas rytą darydavo tą patį ritualą: prieš išeidama į darbą, penkias minutes fotografuodavosi prie veidrodinės spintos durų. Skirtinga apranga, tas pats kampas, ta pati šviesa iš balkono. Nuotrauka keliaudavo į Instagram su parašu apie "gerą rytą" ar "naują savaitę", o po pusvalandžio ji sėsdavo į nuomotą "Audi Q3" ir važiuodavo į darbą buhalterijos skyriuje, kur jos alga buvo tūkstantis trys šimtai eurų į rankas.
Nuomos įmoka už automobilį — keturi šimtai dvidešimt eurų per mėnesį. Butas irgi nuomojamas, aštuoni šimtai. Kredito kortelė, kuria ji mokėjo už rankines ir batus iš parduotuvių Panevėžio gatvėje, buvo pasiekusi limitą tris kartus per metus, ir kaskart ji imdavo naują paskolą vienam kitą uždaryti.
Jos sesuo Rasa gyveno kitaip. Dirbo mokytoja Šiauliuose, vairavo penkiolikos metų "Toyota Corolla", pirko drabužius išpardavimuose ir kas savaitgalį važiuodavo pas tėvus į kaimą prie Kuršėnų padėti su sodu. Rasos Facebook paskyroje buvo gal dešimt nuotraukų per metus, dažniausiai su mokiniais per Rugsėjo pirmąją arba su tėvu prie obelų.
— Tu gyveni kaip vienuolė, — pasakė Ligita per Kalėdas, kai jos susitiko tėvų namuose. Ant stalo garavo koldūnai, per televizorių tyliai ėjo "Eurovizijos" pasikartojimas, o virtuvėje šuo Bruknė graužė kaulą po stalu ir retkarčiais atsitrenkdavo į kėdės koją. — Aš bent gyvenimą matau. Tu vieną kartą gyveni, Rasa.
Rasa tik gūžtelėjo pečiais ir įpylė sau dar arbatos.
Sausio pabaigoje viskas apsivertė. Bankas paskambino Ligitai darbe — vartojimo paskolos įmoka pavėluota antrą mėnesį iš eilės, o kredito kortelės skola pasiekė keturiolika tūkstančių eurų. Nuomos bendrovė atsiuntė laišką dėl automobilio grąžinimo, nes du mėnesiai neapmokėti. Buto savininkė paskambino ir pasakė, kad jei iki mėnesio galo nebus sumokėta, pradės iškeldinimo procedūrą.
Ligita tris dienas nevalgė normaliai, tik gėrė kavą ir tikrino banko programėlę kas dvi valandas, lyg skaičius pasikeistų pats. Ketvirtą dieną paskambino Rasai.
— Man reikia dvidešimt tūkstančių, — pasakė ji į telefoną, stovėdama laiptinėje, nes bute negalėjo ramiai kalbėti — buto savininkė buvo atėjusi apžiūrėti, ar viskas tvarkoje. — Aš grąžinsiu. Iki vasaros.
Kitame laido gale kurį laiką buvo tik trukdžiai — Rasa tuo metu, matyt, buvo mokykloje, girdėjosi skambutis pertraukai. Paskui ji atsakė:
— Aš tiek neturiu laisvų. Turiu santaupų, bet jos skirtos namo remontui vasarą — stogas teka.
— Tu visada turi pinigų! Tu niekada nieko neišleidi!
— Aš neišleidžiu, nes juos taupau, Ligita. Tai ne ta pati kaip "turiu".
Ligita padėjo ragelį ir dar dvi savaites bandė skolintis iš draugų, iš buvusio vyro, net iš kolegės iš darbo, su kuria bendravo tik apie kavos aparato gedimus. Niekas nedavė daugiau nei du šimtus eurų. Vasario viduryje automobilį nuvežė atgal į nuomos punktą prie "Panorama" prekybos centro — pati Ligita atidavė raktelius vadybininkui, kuris net nepažiūrėjo į ją, tik surašė aktą. Į darbą ji pradėjo važiuoti troleibusu numeris šešiolika, penkiasdešimt minučių viena puse.
Buto ji neteko kovo pradžioje. Persikraustė pas draugę Eglę į vieno kambario butą Šeškinėje, ant sofos-lovos, kartu su Eglės kate, kuri kiekvieną naktį miegodavo tiesiai ant Ligitos kojų.
Instagram paskyra tuo metu jau buvo tuščia dvi savaites — paskutinė nuotrauka su naujais akiniais nuo saulės surinko šimtą trisdešimt "patinka", ir po to niekas nebeklausė, kur ji dingo.
Balandžio pradžioje Rasa parvažiavo į Vilnių — turėjo susitikimą dėl kvalifikacijos kėlimo kursų. Ligita paprašė susitikti kavinėje prie Katedros aikštės, netoli autobusų stotelės, kad Rasai būtų patogu. Atėjo su ta pačia rankine, kurią pirko prieš metus už tris šimtus penkiasdešimt eurų — vienintele iš senojo gyvenimo, kurios dar nebuvo pardavusi skelbimų svetainėje.
— Aš dirbu papildomai, — pasakė ji, maišydama kavą, kurios net negėrė. — Vakarais tvarkau buhalteriją vienai mažai įmonei nuotoliniu būdu. Grąžinsiu skolas per dvejus metus, jei viskas ir toliau taip eis.
— Tu manęs neprašai pinigų, — pastebėjo Rasa.
— Neprašau. Aš supratau tada, kad tu buvai teisi. Aš pati sau tai pasidariau.
Rasa nieko neatsakė, tik pasižiūrėjo pro langą, kur per aikštę ėjo turistų grupė su gidu, laikančiu geltoną skėtį virš galvos. Paskui atsegė rankinę, išsiėmė voką ir padėjo ant stalo tarp jų — ne perdavė į rankas, o tiesiog paliko gulėti.
— Čia du tūkstančiai. Ne skola. Padovanoju, kad galėtum sumokėti pirmą mėnesio įmoką už kambarį, jei rasi ką nors atskiro nuo Eglės sofos. Bet daugiau neprašyk. Ir nesitikėk, kad aš keisiu savo gyvenimą, kad tau būtų patogiau lyginti.
Ligita paėmė voką, bet neatidarė jo prie sesers — tik įsidėjo į rankinę tarp kvitų.
— Aš žinau, — pasakė ji. — Aš daugiau neprašysiu.
Po mėnesio Ligita paskambino teisininkui dėl skolų restruktūrizavimo — jis dirbo biure prie Vingio parko, kainavo aštuoniasdešimt eurų už konsultaciją, kuriuos ji mokėjo iš tų dviejų tūkstančių. Jis padėjo sudaryti mokėjimų grafiką su bankais, ilgesnį, bet realų — septyneri metai vietoj dvejų, kuriuos ji buvo pati sau pažadėjusi tuštuose žodžiuose. Kredito kortelę uždarė visam laikui, paprašiusi banko darbuotojos raštu patvirtinti, kad limitas panaikintas negrįžtamai.
Vasarą Rasos namuose prie Kuršėnų vis dar tekėjo stogas — remontui pinigų neužteko, ir ji dirbo dar vienerius metus be naujo stogo, nes kitos pusės sumos jai niekas negrąžino. Bet kai rudenį ji parvažiavo pas tėvus, prie stalo su koldūnais sėdėjo ir Ligita — jau ne su nuomota rankine, o su senu, apiplyšusiu paltu, kurį nešiojo trečius metus, ir pirmą kartą per daug metų nesijautė turinti ką nors įrodinėti nė vienam iš sėdinčių už stalo.
