Skambutis iš mamos privertė širdį sustoti. Aš jau dvi dienas gulėjau su aukšta temperatūra, bet kai išgirdau jos drebinantį balsą, pamiršau ir gripą, ir 38,5 karščio.
— Vika, aš nežinau, ką daryti… Jos išėjo. Paliko mane vieną su dviejų tūkstančių sąskaita.
Restoranas „Monte Pacis“ buvo vieta, į kurią mama pati niekada nebūtų įžengusi. Per brangu. Bet būsimoji anyta ponia Astra ir dvi jos seserys Jolanta bei Gitana reikalavo pažintinės vakarienės. Geriausiame Kauno restorane, jokių „jeigu“ ir „gal“. Mama ruošėsi tris valandas, pasiskolino iš manęs vienintelę padorią palaidinukę, ir dar kartą peržiūrėjo savo banko sąskaitą – buvo atsidėjusi 60 eurų, kad galėtų užsisakyti bent sriubą ir kepsnį.
Kai ji virpančiais pirštais atvertė meniu, Astros akys jau žaižaravo. Ji mostelėjo padavėjai:
— Mums, brangioji, austrių, danieliaus karpačio, antienos krūtinėlių ir tris butelius to prancūziško baltojo. O desertą užsakysim vėliau – gal braškių tiramisu su aukso dulkėmis?
Mama vos spėjo sumurmėti:
— Man, prašau, tik salotas su keptais ožkos sūriu.
Astra nustebusi kilstelėjo antakį:
— Salotas? Na, kaip nori.
Dvi valandas mama sėdėjo prie stalo, nukrauto kriauklėmis, tuščiais buteliais ir lėkštėmis su brangenybių likučiais. Jos pačios salotų lėkštė buvo tuščia jau pirmą pusvalandį. Ji klausėsi, kaip trys moterys aptarinėja paskutinius atostogų maršrutus, nekilnojamąjį turtą Palangoje, jų manikiūristės klaidas. Nė vieną kartą jos nepaklausė mamos nuomonės. Tik kartais viena iš seserų prunkšteldavo žvilgtelėjus į mamos paprastą medžiaginį laikroduką. Mama tik gurkšnojo vandenį ir skaičiavo minutes.
Kai atėjo laikas mokėti, Astra plačiu gestu parodė į padavėją ir tarė:
— Nuostabi vakarienė! Pagal tradiciją, jaunikio mama apmoka pirmąjį banketą. Ta proga — mes ir pasirinkome tokį ypatingą vakarą. Miela Birute, sąskaitą atneškite štai šiai damai — nuotakos mamai, — tarė ji, spindėdama kaip nupoliruotas deimantas.
Mama pamanė, kad tai pokštas. Bet padavėja ištiesė terminalą jai. Ekrane švietė: 1780 Eur.
— Bet… Aš negaliu. Aš neturiu tokios sumos. Aš dirbu bibliotekoje, — sušnibždėjo mama, ir akyse jai susitvenkė ašaros.
Astra atsiduso.
— Brangioji, neverta čia scenų kelti. Ką pagalvos žmonės? Tai tik pinigai. Susitvarkysim kitą kartą, — su meilia šypsena ištarė ji, apsivilko švarką ir išdidžiai išplaukė pro duris kartu su seserimis. Jos net neatsisuko.
Mama liko sėdėti prie stalo, padengto konjako dėmėmis ir tuščiomis kriauklėmis, rankose laikydama sąskaitą, kurios niekaip negalėjo apmokėti. Padavėja, jauna mergina vardu Ugnė, tyliai priėjo ir padavė jai servetėlę. Tai buvo vienintelis žmogiškumo gestas tą vakarą.
Kai aš, nusilpusi ir prakaituota, įpuoliau į „Monte Pacis“ vestibiulį, mama jau verkė. Tyliai, stingdančiai.
— Už viską, Vika. Už viską, — vos ištarė ji, paduodama man terminalą.
Aš sumokėjau. Už viską. Ir tą akimirką kažkas manyje užsivėrė. Ne dėl pinigų. Dėl to, kaip mama traukėsi, kaip ji bandė susitraukti į nematomą tašką, kai trys moterys iš mūsų šeimos padarė cirką. Už tą servetėlę, kurią jai padavė ne anyta, o svetima padavėja.
Grįžau namo, išgėriau vaistų, atsiguliau. Bet miegas nėjo. Galvoje sukosi paskutiniai treji metai. Kiekviena šventė. Kiekvienos Kalėdos, Velykos, Joninės. Mūsų namai visada buvo atviri. Mano mama, paprasta bibliotekininkė, gamindavo kalnus maisto: šaltibarščius, cepelinus, obuolių pyragą, šakočio gabalus. O Astra su šeimyna ateidavo tuščiomis rankomis. Niekada, nė karto, ji neatnešė net butelio limonado. Tik kritikuodavo: „Per daug pipirų“, „Ar negalima buvo nusipirkti sūrio, o ne šito biralo?“. Po kiekvienų vaišių Jolanta susirasdavo plastikinius indelius ir susidėdavo viską, kas likdavo. „Kad nedingtų, kam šitiek maisto gaminti, jei nesuvalgot?“ — šypsodavosi ji.
Aš skaičiavau. Trys šeimos šventės per metus. Mažiausiai po dešimt asmenų. Visada aukščiausios kokybės produktai. Mūsų santaupos, mūsų nervai, mūsų laikas.
Aš paėmiau kompiuterį ir sukūriau dokumentą. Būtent tą naktį, sėdėdama lovoje su arbata ir žiūrėdama į tamsų Kauno dangų, gimė byla.
Dokumento pavadinimas buvo lakoniškas, išspausdintas didelėmis storomis raidėmis: „SĄSKAITA UŽ AKIPLĖŠIŠKUMĄ“. Žemiau — oficialaus stiliaus lentelė: data, šventė, patiekalai, dalyvių skaičius, apytikslė kaina. Aš surašiau viską. Klevo lapais keptą lašišą, medaus pyragą su grietine, džiovintus vaisius, midų. Suma gavosi solidi — 2690 Eur. Perfrazavau ją į šiandieninę vertę ir pridėjau emocinės žalos priemoką — 10 procentų. Prie šio rašto prisegiau nuotraukas. Jas rinkau keletą metų. Čia Astros veidas, kai ji ima paskutinį kepsnio gabalą. Čia Jolanta į talpą krauna frikadeles, kol svečiams dar pilnos lėkštės. Čia Gitana prie šventinio stalo, apsikrovusi kaip Kalėdų Senelis.
Paskutinis brūkštelėjimas buvo tas pats restorano čekis su užrašu: „Salotos: 8 Eur. Jūsų lobstrų puota: 1780 Eur. Palikta mokėti žmogui, kurio mėnesinė alga nesiekia sumos, Jūsų išleistos vienam buteliui vyno.“
Kitą dieną žinojau, kad Astra rengia labdaros pokylį savo sodo namelyje, kur susirinks visas miesto bohemos elitas. Ji ruošėsi pristatyti savo naują meno galerijos projektą. Užsakiau kurjerį su sąlyga: pristatyti kaip dovaną, supakuotą į dailią aksominę dėžutę su auksiniu kaspinu, būtent vidury jos kalbos.
Kai Astra, apsivilkusi raudoną kostiumėlį, pakėlė taurę šampano, prie altankos priėjo kurjeris.
— Ponia Astra, jums skubus itin prabangus pristatymas. Matyt, gerbėjų dovana, — pasakė jis taip garsiai, kad visi nutilo.
Astra nušvito. Ji dievino teatrą. Ji dievino dovanas.
— Žinoma, mielasis, palikit čia. Atidarysiu iš karto.
Pro langą stebėjau viską. Ne iš arti, bet žinojau, kas įvyks. Ji timptelėjo kaspiną. Atvožė dėžę. Viduje, ant balto šilko, gulėjo ne šokoladiniai triufeliai, o krūva ryškių, blizgių nuotraukų ir storas dokumentas, įrištas į odinį viršelį.
Jos veidas sustingo. Ji paėmė pirmą nuotrauką, kur ji pati nešasi pilną maišą mūsų keptos anties. Paskui antrą. Paskui pagriebė sąskaitą. Ji pabandė nusijuokti:
— Kažkoks kvailas pokštas…
Bet viena iš poniučių, smalsi dama su didžiuliais dramblio kaulo auskarais, paėmė iš rankų dokumentą ir ėmė skaityti balsu:
— „Sąskaita už akiplėšiškumą. Data: 2022 metai, Šv. Kūčios. Kaina: 890 Eur. Pastabos: cepelinai su mėsa, valgyti iki soties; namo išsinešta: 4 porcijos, kuriomis vaišintasi visą savaitę…“
Aidėjo ledinis juokas. Bet tai buvo juokas ne iš manęs. Tai buvo juokas iš jos. Ponios traukė telefonus, fotografavo dokumentus, šnabždėjosi. Astros veidas iš raudono virto purpuriniu, paskui mirtinai baltu.
Mano telefonas suvibravo. Tai buvo Astra.
— Tu! — šnypštė ji. — Tu niekada netapsi mano marčios dalimi po šito! Tu mane sunaikinai! Prieš visą klubą!
Aš ramiai gurkštelėjau arbatos.
— Astra, aš tiesiog atnešiau jums sąskaitą. Jūs gi mėgstate sąskaitas, ar ne? Jūs palikote mamai vieną tokią restorane. Tai aš atnešiau jums bendrą. Su nuolaida. Beje, pinigai — 1780 eurų — per dešimt minučių turi būti grąžinti į mamos sąskaitą. Pavedimo kopijos laukiu žinutėje.
— Arba ką? — ji dar bandė grasinti.
— Arba kitas egzempliorius keliaus jūsų galerijos rėmėjams. O nuotraukos — vietiniam portalui. Laiko turite nedaug, laikrodis tiksi.
Nutraukiau.
Po penkių minučių gavau banko pranešimą. 1780 Eur. Grąžinti. Po to gavau žinutę: „Tu gailėsies. Vestuvių nebus.“
Ir tada antrą: „Broli Jonai, aš tau sakiau, kad šita šeima mums netinka!“
Aš pažiūrėjau į savo sužadėtinį, kuris šluostė nuo kaktos prakaitą. Jis viską girdėjo. Jis matė tas nuotraukas. Tylėjome. Paskui jis pasakė:
— Vestuvės bus. Bet mama ir tetos bus pakviestos tik tada, kai viešai atsiprašys Birutės. Ir atneš ne tik gėlių, bet ir pilną krepšį maisto. Savo rankomis pagaminto.
Tą vakarą pirmą kartą per daugelį metų mama giliai įkvėpė. Ji nešypsojo, ne. Tiesiog ištiesė delną, uždėjo ant mano rankos ir pasakė:
— Nereikėjo, Vika. Bet ačiū.
Ji daugiau niekada nebesakė „aš neverta“. O kitą dieną, kai pro langą pamačiau, kaip ji išdidžiai sodina rožes sode, supratau — sąskaita apmokėta.
Bet ne pinigais.
