Pirmieji gandai pasklido dar prieš atvykstant policijai.
Kažkas sakė, kad Austėja mirė nuo savo ligos.
Keli žmonės šnabždėjosi apie romantišką tragediją, apie slaptą susitarimą, sudarytą tyloje.
Viešbučio „Daugava“ numeryje, ant sofos prie lango, Romas ir Austėja sėdėjo vienas šalia kito.
Nieko, kas paaiškintų, kodėl jie nebereagavo.
Labai nusilpę, beveik be sąmonės, bet gyvi.
Juos skubiai išvežė į Kauno klinikas.
Austėjos rankinėje rado voką, kurį ji nešiojosi visą dieną.
Prieš kelis mėnesius Austėjai buvo klaidingai diagnozuota mirtina liga.
Privačios klinikos gydytojas jai pasakė, kad gyventi liko labai nedaug.
Išsigandusi, be artimų giminaičių, ji metė gydymą, darbą „Sodros“ skyriuje ir beveik visus savo planus.
Būtent tuo metu ji sutiko Romą.
Jis dirbo gelbėtoju Palangos paplūdimyje, o ne chirurgu. Jis pastebėjo keistus neatitikimus jos pasakojimuose apie sveikatą, kai vieną vakarą ji nualpo ant molo. Jis ėmė pats aiškintis, vežiojo ją pas kitus specialistus, kol privertė atlikti naujus tyrimus.
Po ilgų mėnesių, kai ji buvo įsitikinusi, kad mirs, ji nebežinojo, kuo pasitikėti.
Jis sėdėjo su ja naktimis, kai ją apimdavo panikos priepuoliai jų mažame namelyje Šventojoje.
Ir pamažu tarp jų gimė kažkas stipresnio už užuojautą.
Vestuvių dieną Austėja gavo galutinę naujausių tyrimų išvadą.
Ji jos neatplėšė iškart. Paslėpė voką rankinėje, tarp servetėlių ir lūpų dažo.
Metrikacijos skyriuje, Rotušės salėje, ji šypsojosi, bet jos pirštai buvo lediniai.
Ji bijojo, kad atsakymas viduje gali sugriauti vienintelę laimingą dieną, kurią jie turėjo.
Sutuoktuvių žiedus jie užmovė tarp baltų kolonų, o paskui išėjo į saulėtą Vilniaus senamiestį. Fotografas juos vedžiojo prie Šv. Onos bažnyčios, prie Bernardinų sodo. Austėja juokėsi, bet jos veide buvo įtampa, kurią matė tik Romas.
Jis spaudė jai ranką ir kartojo: „Kad ir kas ten parašyta, mes jau laimėjome.“
Vakarop jie užsuko į „Daugavą“ – tik trumpam atsikvėpti prieš banketą.
Numeryje, atsisėdusi ant sofos, Austėja pagaliau ištraukė voką.
Pirštai drebėjo. Romas stovėjo prie lango, nugara į ją, bijodamas žiūrėti.
Ji perskaitė pirmą eilutę. Tada antrą. Akiniai jai nukrito ant kelių.
Diagnozė buvo klaidinga. To, ko ji bijojo, iš viso nebuvo. Jos širdies silpnumas buvo įgimtas, bet valdomas, o ne mirtinai progresuojantis. Stiprūs vaistai, kuriuos ji gėrė iš nevilties, beveik ją ir pribaigė.
„Nieko nėra,“ – sušnibždėjo ji. Paskui garsiau: „Roma, nieko nėra.“
Jis atsisuko. Pirmą kartą per daugelį mėnesių jo akyse ji pamatė ne užuojautą, o tyrą, nesuvaidytą džiaugsmą.
Staiga Austėja pajuto, kad kambarys ima suktis. Džiaugsmas buvo per stiprus smūgis nusilpusiam organizmui.
Ji pamiršo pavalgyti, pamiršo išgerti širdies vaistų. Emocijos, nuovargis po bemiegių naktų ir tas stiprus gydymas sukėlė smarkią reakciją.
Kai ji ėmė smukti ant sofos, veidas išbalo kaip drobė, Romas puolė prie jos.
Jis bandė ją prilaikyti, šaukė vardu.
Bet jis pats turėjo širdies ydą, apie kurią žinojo tik artimiausi. Pamatęs, kaip ji griūna, patyrė stiprų šoką. Jo širdis neatlaikė staigaus adrenalino antplūdžio.
Vaizdas ėmė tirpti.
Jis susmuko šalia jos, taip ir neiškėlęs telefono iš kišenės.
Taip juos ir rado po pusvalandžio viešbučio darbuotoja, atėjusi priminti apie užsakytą šampaną.
Greitosios pagalbos ekipažas dirbo žaibiškai. Koridoriuje kaukė sirena, blykčiojo mėlyni švyturėliai.
Austėją gaivino pirmą, nes jos pulsas buvo vos čiuopiamas.
Romaną prikelti buvo sunkiau.
Gandai sprogo akimirksniu. „Vestuvės pražudė abu.“ „Nuodai.“ „Savitarpio susitarimas.“
Žmonės, kurie nieko nežinojo, jau buvo parašę scenarijų.
Trys savaitės ligoninėje prabėgo kaip viena ilga naktis.
Palatoje prie jų budėjo medicinos seselės, kurios, pasirodo, matė juos metrikacijos skyriuje, nes viena jų ten dirbo ne visu etatu.
Reanimacijos skyriaus vedėjas, žilas vyras, vardu Kęstutis, buvo tas, kuris pirmasis perskaitė tą lemtingą voką.
Jis įėjo į palatą, kai Austėja jau sėdėjo lovoje, ir pasakė: „Šitas popierius išgelbėjo jums gyvybę antrą kartą. Nes dabar mes žinome, ką gydyti, o ko – ne.“
Tą rytą, kai Austėja išėjo iš ligoninės, ji laikė Romą už rankos. Jis dar buvo silpnas, bet jau vaikščiojo.
Prie įėjimo jų laukė visas „Daugavos“ personalas ir keli gelbėtojai iš Palangos.
Direktorė, griežta moteris, vardu Irena, priėjo ir padavė jai mažą dėžutę.
„Tai jūsų torto viršūnė. Banketo nebuvo, bet mes ją jums išsaugojome. Napoleoninis, jūsų mėgstamiausias.“
Austėja paėmė dėžutę ir prispaudė prie krūtinės. Jos akiniai vėl nuslydo, šįkart nuo ašarų.
Dar vėliau, tą pačią dieną, jiedu sėdėjo ant suoliuko prie Kauno marių.
Tai nebuvo jūra, bet vanduo ramiai blizgėjo, o tolumoje plaukė jachta.
Romas mostelėjo į vandenį.
— Visi manė, kad mūsų istorija čia ir baigsis, — tyliai ištarė jis.
Austėja rėmėsi galva į jo petį. Pro medžių lapus skverbėsi vėlyvos popietės saulė.
Ji pajuto, kad jo širdis plaka ramiai. Jos širdis irgi plakė. Be chaoso.
— Ne, — atsakė ji. — Nuo čia ji tik prasideda.
Pirmą kartą per labai ilgą laiką ji kalbėjo ne kaip žmogus, besiruošiantis viską prarasti.
Ji kalbėjo kaip moteris, kuri atgavo ateitį.
Voke, kurį ji tebelaikė rankinėje, buvo ne tik tyrimų rezultatai. Tai buvo bilietas į gyvenimą, kurio ji niekada nesitikėjo turėti. O vestuvinis žiedas, pagamintas iš baltojo aukso Klaipėdos juvelyro, blizgėjo jai ant piršto, jau apšilęs.
