Rokas stovėjo prie išėjimo vartų Vilniaus oro uoste, rankoje spausdamas bilietą į Kretą. Iki skrydžio buvo likusios dešimt minučių. Jis ką tik vedė. Jo žmona Gabrielė, pasitempusi šviesiaplaukė teisininkė, vilkėdama kreminės spalvos kostiumėlį, šalia kalbėjo telefonu apie vyno degustacijas, kurias jau buvo užsakiusi. Rokas turėjo būti laimingas.
Bet jis sustingo, nes prie C12 išėjimo, prie pat lango, ant kėdės sėdėjo Austėja.
Vienintelė moteris, kurią jis kada nors iš tikrųjų mylėjo.
Austėja laikė popierinį kavos puodelį, o ant kelių jai tupėjo maža mergaitė. Vaikas mosavo pliušiniu meškiuku, bandydama priversti jį šokti per mamos kelį. Austėjos plaukai buvo trumpesni, nei jis prisiminė – tamsiai rudi kirpčiukai krito vos žemiau smakro, viena sruoga užkišta už ausies, kaip ji visada darydavo susikaupusi. Ji vilkėjo paprastą pilką megztinį ir džinsus, bet atrodė taip, tarsi jokia prabanga negalėtų to pakartoti.
Ir ta mergaitė…
Tamsios garbanėlės. Spalvotos, smalsios akys. Užsispyręs brukšnys tarp antakių, kai meškiukas išslydo iš rankų.
Rokas pažino tą brukšnį.
Jis matė jį veidrodyje kiekvieną rytą.
– Rokai? – Gabrielės balsas buvo šaltas, subraižė tylą. – Kas nutiko?
– Man reikia minutės.
Jis perėjo salę net nespėjęs pagalvoti. Kiekvienas žingsnis skaičiavo mėnesius. Treji metai, kai Austėja išėjo iš jo namų Trakų rajone, su ašaromis akyse ir vienu sakiniu, kuris vis dar skambėjo ausyse: „Tu niekada neketinai manęs pasirinkti. Tik pamiršai pasakyti, kad aš niekada nebuvau variantas.“
Tąsyk jis tylėdamas leido jai išeiti. Stovėjo tuščioje svetainėje, apsuptas šeimos lūkesčių, verslo reikalų ir mamos spaudimo vesti „tinkamą“ moterį, o ne tą, kurią mylėjo.
Mergaitė pakėlė meškiuką pamačiusi jį prieinant. Austėja pažvelgė aukštyn. Jos veidas sekundei sustingo, paskui tapo ramus – tarsi ji metų metais laukė šios akimirkos ir mokėsi nesubyrėti.
– Labas, Rokai, – ištarė ji.
Jo vardas jos lūpose vos nepribaigė.
– Austėja.
Mažoji spoksojo tiesiai į jį.
– Labas, – pasakė ji, mojuodama meškiuku.
Rokas pritūpė nė negalvodamas.
– Labas. Kuo tu vardu?
– Emilija, – atsakė mergaitė ir ištiesė jam žaislą. – Čia Meškis.
Rokas paėmė meškiuką, jo pirštai vos susilietė su mažais vaiko pirštukais. Emilija suėmė jo smilių – stipriai, kaip daro tik patys mažiausi. Jis pajuto, kaip kažkas krūtinėje persislinko, giliai ir skausmingai.
Austėja stebėjo jį. Jis matė, kad ji viską supranta.
– Kiek jai? – jo balsas buvo kimis.
– Dveji su puse, – tyliai atsakė Austėja.
Skaičiai sutapo. Sutapo viskas. Paskutinė jų naktis name prie Galvės ežero, kai ji pašnibždom prisipažino: „Kada nors norėčiau dukros tavo akimis.“ Rokas vos galėjo kvėpuoti.
– Austėja, aš…
– Ne čia, – jos balsas buvo švelnus, bet tvirtas. – Prašau.
Už nugaros sučežėjo žingsniai.
– O, – pasigirdo Gabrielės balsas, ledinis ir persmelkiantis. – Aš nežinojau, kad tu su kažkuo.
Ji atrodė nepriekaištingai: deimantiniai auskarai, tobulas makiažas, lūpos sučiauptos į ploną liniją. Akimirksniu įvertino vaizdą: Rokas tupi prieš svetimą moterį, maža mergaitė laiko jį už piršto.
– Gabrielė, čia Austėja, – Rokas atsistojo, jausdamasis bejėgis. – Austėja, čia Gabrielė. Mano žmona.
Paskutinį žodį jis ištarė mechaniškai. Austėjos žvilgsnis nuslydo per Gabrielės ranką, žiedą, paskui grįžo į jos veidą.
– Sveikinu, – pasakė Austėja. Jokios tulžies. Tik nuoširdus balsas. Dėl to darėsi dar blogiau.
Gabrielė nusišypsojo pareiginga televizijos šypsena.
– Ačiū. Mes skrendame į Kretą. Medaus mėnuo.
– Supratau, – linktelėjo Austėja.
Emilija timptelėjo Roką už piršto.
– Dėdė eina? – paklausė ji, ir šis nekaltas klausimas perrėžė jį per pusę.
– Taip, – Gabrielė paėmė jį už alkūnės. – Dėdė jau turi eiti.
Rokas pažvelgė į Austėją. Norėjo visko: klausti, reikalauti, atsiprašyti už kiekvieną bailų sprendimą, atvedusį juos iki čia.
– Ar galiu tau paskambinti? – sušnibždėjo jis.
Austėja akimirką dvejojo.
– Vis dar turi mano numerį?
– Aš jo niekada neištryniau.
Kažkas jos akyse sudrebėjo.
– Tada gali pabandyti.
Gabrielė timptelėjo stipriau.
Emilija mostelėjo meškiuku.
– Ate, dėde.
Rokas prarijo gumulą gerklėje.
– Iki, Emilija.
Jis leidosi nusivedamas. Praėjo įlaipinimo vartus, įlipo į lėktuvą, atsisėdo prie iliuminatoriaus odiniame krėsle, kol Gabrielė naršė planšetėje. Palydovė padavė šampano, kurio nė vienas neatsigėrė.
Lėktuvui kylant virš Vilniaus ir sukant link Atėnų, Rokas sėdėjo sustingęs. Rankos jam drebėjo. Jis, savo autoservisų tinklą be vargo valdantis vyras, jautėsi visiškai paralyžiuotas vienos minties:
Jis galėjo turėti dukrą. Ir ką tik paliko ją.
Kai lėktuvas išsilygino skrydžio aukštyje, Gabrielė padėjo planšetę.
– Ji tavo? – paklausė tiesiai, be įžangos.
Rokas atsisuko nuo debesų.
– Nežinau, – atsakė. – Bet laikas atitinka.
Gabrielė sudėjo rankas ant kelių. Žiedas blykstelėjo.
– Ar žinojai prieš vestuves?
– Ne.
– Bet vis dar ją myli.
Tai nebuvo klausimas. Rokas neatsakė. Tyla buvo iškalbingesnė.
Gabrielė atsisegė saugos diržą ir pasisuko į jį visu kūnu.
– Klausyk, Rokai. Mes ką tik susituokėme. Mano šeima, tavo mama, mūsų verslo partneriai – visi to laukė. Tu negali dabar visko sugriauti dėl kažkokios buvusios ir vaiko, kuris gal net ne tavo.
– Ji atrodo kaip aš, – jo balsas buvo ramus, bet pilnas ašarų. – Tu matei. Ji turi mano bruožus.
– Tai tik atsitiktinumas! – Gabrielė mostelėjo ranka. – Be to, net jei tavo, ką tu darysi? Apmokėsi alimentus, retkarčiais nusiveši į zoologijos sodą. Tai nesugriaus mūsų gyvenimo.
– O jeigu aš noriu būti tėvas? Tikras tėvas? – Rokas pirmą kartą pažvelgė jai tiesiai į akis. – Jeigu aš nebenoriu būti žmogumi, kuris visada renkasi patogumą, o ne sąžinę?
Gabrielė pritilo. Jos lūpos suvirpėjo.
– Tu kalbi nesąmones, – sušnypštė ji. – Mes nusileisime Atėnuose, persėsime į kitą lėktuvą ir po kelių valandų būsime Kretoje. Tu pamirši šitą mergaitę, kaip užmiršai Austėją prieš trejus metus.
– Aš niekada jos neužmiršau.
Gabrielė atsilošė į krėslą, jos veidas tapo kietas kaip marmuras.
Atėnų oro uoste jie turėjo pusantros valandos iki kito skrydžio. Rokas sustojo prie didžiulio lango, žvelgdamas į lėktuvus, kylančius į tamsiai mėlyną dangų. Gabrielė stovėjo šalia, tylėdama, sukryžiavusi rankas.
Jis ištraukė telefoną. Radęs seną, neištrintą numerį, surinko žinutę: „Austėja, aš grįžtu. Turime pasikalbėti. Prašau tavęs, palauk manęs.“
Gabrielė pastebėjo, kaip jis rašo.
– Ką tu darai?
Rokas grąžino telefoną į kišenę.
– Aš nebetęsiu šios kelionės.
– Ką?
– Aš grįžtu į Vilnių.
Gabrielė sugriebė jį už rankovės.
– Tu nei iš vietos. Mudu susituokę. Aš neleisiu, kad kažkokia istorija iš praeities sugriautų mūsų ateitį. Mūsų šeimos jau sumokėjo už viską, banketas, kelionė…
– Pinigai nesvarbu, – pertraukė jis. – Svarbu tiesa. Aš pabėgau nuo jos per vestuves. Nebepabėgsiu.
– Tai aš tau nieko nereiškiu?
– Reiški, – Rokas liūdnai pažvelgė į ją. – Bet aš negaliu gyventi apsimesdamas. Ir negaliu palikti to vaiko. Jei ji mano, aš turiu būti šalia. Net jei tai reikš mūsų skyrybas.
Gabrielė paleido jo rankovę tarsi nudeginta.
– Tu gailėsiesi, – iškošė ji pro dantis.
– Galbūt. Bet dabar gailėčiausi labiau.
Ji nusisuko ir nužingsniavo link administracijos, neatsisveikinusi. Rokas nupirko bilietą artimiausiam skrydžiui atgal į Vilnių. Laukdamas jis gavo atsakymą iš Austėjos: „Gerai. Aš namie. Bet nesitikėk, kad viskas bus paprasta.“
Jis nusileido Vilniuje vėlai vakare. Vietoj to, kad važiuotų į savo butą, išsikvietė taksi ir nuvažiavo į Pašilaičius, kur, kiek žinojo, Austėja gyveno su tėvais. Ji buvo nurodžiusi adresą. Prie daugiabučio durų laukė, kol jis surinks drąsą.
Austėja atidarė. Ji vilkėjo namų rūbais, plaukai buvo susegti, paakiuose matėsi nuovargio šešėliai. Ji įleido jį vidun be žodžių. Svetainėje ant grindų sėdėjo Emilija, apsupta kaladėlių. Pamačiusi Roką, ji nusišypsojo.
– Dėdė atėjo!
– Labas, mažyle, – Rokas pritūpė ir šį kartą ne tik paėmė meškiuką, kurį ji vėl jam bruko, bet ir leido jai įsikibti jam į kaklą. Ji pakvipo šampūnu ir migdolais. Jis pajuto, kaip ašaros rieda skruostais.
Austėja atsisėdo ant sofos krašto.
– Atsiprašau, – pradėjo jis. – Už viską. Už tai, kad tada tave paleidau. Už tai, kad net nepaklausiau…
– Aš tau nesakiau, – pertraukė ji. – Kai supratau, kad laukiuosi, tu jau buvai susižadėjęs su Gabriele. Nenorėjau griauti tavo plano. Tavo mama aiškiai pasakė, kad aš tau netinku.
– Mano mama neturi teisės rinktis už mane. Aš buvau kvailas.
– Tu nebuvai kvailas. Tu buvai išsigandęs. Bet dabar aš turiu dukrą, ir aš ją auginu viena. Tau nereikia jaustis kaltu.
– Aš noriu būti jos tėvas, – tarė Rokas. – Noriu dalyvauti jos gyvenime. Kiekvieną dieną. Jei leisi.
Austėja ilgai žiūrėjo į jį. Paskui atsiduso.
– Tai nėra savaitei ar mėnesiui. Tai visam gyvenimui. Tu turi apsispręsti, ar pasiruošęs.
– Aš jau apsisprendžiau, – jis pakilo, vis dar laikydamas Emiliją ant rankų. Mergaitė sugriebė jį už ausies ir nusijuokė. – Palikau Gabrielę Atėnuose. Skyrybos bus. Bet man nesvarbu. Aš nebenoriu gyventi melu.
Austėjos akyse sužibo ašaros.
– Emilija, – tyliai tarė ji, – čia tavo tėtis.
Mergaitė kiek patylėjo. Paskui pažvelgė Rokui į akis.
– Tėti?
– Taip, – išspaudė jis. – Aš tavo tėtis.
Ji stipriau apsivijo jam kaklą, ir meškiukas įstrigo tarp jų. Rokas jautė, kaip kažkas pamažu atsileidžia krūtinėje, lyg mazgas, kuris buvo susinarpliojęs daug metų. Už lango švietė pavasario vakaras, kieme sproginėjo pirmieji kaštonų pumpurai.
Jis atsisėdo ant grindų šalia kaladėlių ir ėmė kartu statyti bokštą. Emilija komandavo, kur dėti mėlyną detkę. Austėja nubraukė ašaras ir nusišypsojo – pirmą kartą tą vakarą. Ji atsinešė iš virtuvės tris puodelius arbatos. Jie sėdėjo ant kilimo trise, tarp išmėtytų žaislų, be jokio plano, tik su nauja, trapia viltimi.
Kitą rytą Rokas gavo Gabrielės žinutę: „Grįžau į Vilnių. Pasikalbėsime apie skyrybas.“ Jis atsiduso, bet pirštai nesudrebėjo. Jis atsakinėti neskubėjo. Pirmiausia jis pažadėjo nupirkti Emilijai naują meškiuką – didelį, rudą, su kaspinu. Nes ji buvo jo dukra. Ir dabar jis niekur nebeeis.
