Viktorija mėtė šlapią servetėlę padavėjai tiesiai į veidą. Tą vakarą ji jautėsi visagalė. „Stiklių“ viešbučio didžioji salė tviskėjo Kalėdų lemputėmis, šampano „Cristal“ butelio etiketė pamažu kaupė kondensato lašelius, o Viktorija Blažienė, vilkinti aksominę tamsiai mėlyną suknią, buvo įsitikinusi, jog visas pasaulis sukasi tik apie ją. Šalia sėdėjo jos vyras, vienas turtingiausių logistikos magnatų, ir nuolankiai šypsojosi, pirštais barbendamas į stalo kraštą. Jie buvo paaukoję dvidešimt tūkstančių labdarai, tad Viktorija tikėjosi, kad aptarnaus ją kaip karalienę.
Padavėja, rami mergina vardu Eglė, padėjo lėkštę su kepsnio kąsneliu. Tamsūs plaukai suimti į žemą kuodą, juoda liemenė, balti marškiniai, jokių papuošalų – tik plona juoda aksominė pirštinė ant kairės rankos, kuri atrodė keistai svetima prie padavėjos uniformos. Viktorija, mėgindama pademonstruoti savo dominavimą prieš drauges, leptelėjo gerai apgalvotu, piktdžiugišku tonu:
– Na štai, vėl ne taip padėta. Štai ką aš apie tave galvoju.
Ir sviedė servetėlę, permirkusią raudonu vynu, tiesiai Eglei į veidą. Kelios damos prie stalo prunkštelėjo – joms tai buvo pramoga. Servetėlė šleptelėjo Eglei į krūtinę ir nukrito ant padėklo, palikdama tamsią dėmę ant baltų marškinių. Eglė nesitraukė. Ji stovėjo visiškai rami, tik pirštai, laikantys padėklą, trumpam sustingo.
Viktorija sugniaužė servetėlę taip, kad nago galiukas įsirėžė į delną. Šita tarnaitė net nesudrebėjo. Salėje oras tapo tirštas. Ji atsistojo – kėdė garsiai sustugo ant parketo – ir priėjo prie Eglės lėtais, pasveriančiais žingsniais, per kuriuos spėjo į save įsižiūrėti dar trys gretimi stalai.
– Tu manęs neišgirdai, kaimiete? – sušnypštė ji, pakeldama ranką.
Eglė akimirką dvejojo. Kažkas jos akyse blykstelėjo – ne baimė, o skaičiavimas. Tarsi ji mintyse svarstytų, kiek šis vakaras dar gali kainuoti. Tada Viktorija mostelėjo ranka jai prie pat veido, beveik liesdama nosį, ir pridūrė:
– Tau ausys užgulusios, ar proto nėra?
Ir štai tada Eglė pakėlė padėklą. Ne staigiai, o vienu precizišku judesiu, lyg tikrindama pusiausvyrą. Ji nestūmė Viktorijos, o tik blokavo jos ranką sidabro kraštu, priversdama klientę žengti atgal. Viktorijos kulnas užkliuvo už ilgos suknelios klostės – ji susverdėjo, čiupo staltiesės kraštą, bet išsilaikė ant kojų, prispaudusi ranką prie krūtinės. Taurė nuvirto ir subyrėjo į tūkstančius skeveldrų, ant grindų pasklido šampano bala. Visa salė nutilo. Net orkestro smuikininkai nuleido strykus.
Viktorija žiopčiojo iš netikėtumo, o Eglė stovėjo priešais, vis dar su padėklu rankoje. Tyla užsitęsė. Paskui Eglė lėtai padėjo padėklą ant stalelio ir nusimovė juodą aksominę pirštinę. Ir tada, po krištolinės šviesos sietynais, blykstelėjo jis – milžiniškas rožinis deimantas, įtaisytas į blyškaus aukso žiedą ant bevardžio piršto. Akmuo buvo toks didelis, kad net pirmose eilėse sėdėjusios poniutės sulaikė kvapą. Tai nebuvo eilinis blizgutis – tai buvo deimantas, vertas viso šio viešbučio.
Eglė žengė pusę žingsnio artyn, bet nelenkė kaklo – ji kalbėjo iš to paties aukščio, į kurią Viktorija žiūrėjo išsiplėtusiomis akimis:
– Iš kur, jūsų manymu, ponia Blažiene, atsirado šis viešbutis? Mano šeima jį valdo jau trečią kartą. O aš šį vakarą nusprendžiau padirbėti savo pačios priimamajame – norėjau savo akimis pamatyti, kaip elgiamasi su personalu, kai niekas nemato. Jūs ką tik metėte ne į tarnaitę. Jūs metėte į mane.
Viktorijos veidas išblyško. Jos lūpos sukrutėjo, bet garso nebuvo. Vyras puolė jai padėti, tačiau Eglė pakėlė pirštą – vieną trumpą gestą. Prie stalo tyliai priėjo du apsaugos darbuotojai, laikydami rankas už nugaros.
– Jūsų viešnagė mūsų tinkle, įskaitant šio vakaro rezidenciją, baigėsi. Jūsų paaukoti pinigai bus grąžinti jau rytojaus pavedimu. Jūs nepageidaujama nei čia, nei bet kuriame kitame mano viešbutyje.
Eglė kalbėjo tyliai, tačiau frazės buvo trumpos ir sausos, kaip durų užsitrenkimas. Tada ji mostelėjo į lėkštę, vis dar stovinčią ant stalo.
– Ir, beje, kepsnys buvo iškeptas idealiai. Tiesiog ne visi skiria medium rare nuo burned.
Ji atsitiesė ir užsimovė pirštinę lėtai, leisdama deimantui dar kartą blykstelėti. Apsauga mandagiai palydėjo Viktoriją ir jos vyrą link išėjimo. Vyras, raudonuodamas taip, kad net sprandas tapo purpurinis, susiėmė žmonos rankinę ir be žodžio nusivedė ją lauk. Viktorija bandė kažką protestuoti, bet balsas užstrigo gerklėje, o jos aksominė suknia šlepsėjo per šampano balą palikdama tamsius pėdsakus.
Eglė apsisuko į likusius svečius, švelniai nusišypsojo, tarsi nieko nebūtų nutikę, ir ramiai tarė:
– Atsiprašau už šį trukdį. Desertui šefas paruošė kriaušių sorbetą su „Taittinger“ šampano puta. Ragaukite.
Ir nueidama link virtuvės, ji stabtelėjo tik sekundei, kad paimtų kitą padėklą, paliktą ant stalelio. Jos liemenė ir prijuostė atrodė kaip neseniai užsivilktas kostiumas – tvarkinga, bet jau nebereikalinga. Rožinis deimantas po pirštine spindėjo matomas tik jai vienai. Orkestras vėl ėmė griežti – pirmiausia nedrąsiai, paskui visiškai.
