„Išvalyk kambarius, paruošk maisto ir rask vietos dvidešimt dviem žmonėms. Mes jau važiuojam.“
Telefonas suvirpėjo tuo metu, kai vis dar sukiojau rankose žalvarinį raktą. Net nepraėjo trys valandos, kai šis nedidukas medinis namelis prie Kuršių marių tapo mano. Oras dar kvepėjo dažais ir svetima istorija, bet grindys jau buvo nušveistos, o kampe stovėjo vienintelė mano kėdė – senas supamasis krėslas, kurį parsivežiau iš buto Vilniuje.
Parašė mano marti Austėja.
Nei „labas“, nei „kaip tau sekasi“. Tik trumpas nurodymas, tarsi aš būčiau ne šeimininkė, o aptarnaujantis personalas.
„Gerai“, atrašiau.
Šešiasdešimt aštuoneri. Iš jų trisdešimt penkerius metus dirbau mokytoja Prienų gimnazijoje, aštuonerius – kroviau save iš naujo po skyrybų, o paskutinius dešimt – kapsčiau kiekvieną centą į šitą kvailą svajonę. Namelį prie vandens su mėlynom langinėm ir prieplauka, kur rytais galima gerti arbatą basomis kojomis ant rasotos žolės.
Buvęs vyras visada juokdavosi: „Tu su savo mokytojos alga net sklypo nepirksi. Būk realistiška.“
Bet štai jos – mano išblukusios mėlynos langinės. Mano kietmedžio grindys. Mano takelis per kopas iki marių krašto.
Ir pirmą kartą gyvenime niekas negalėjo man liepti būti racionaliai.
Paskutinės dėžės su knygomis vis dar gulėjo kampe, kai vėl suskambo telefonas. Sūnus Tadas – jo balsas buvo lengvas, beveik atsiprašinėjantis.
„Mama, tu jau gavai Austėjos žinutę? Čia toks spontaniškas reikalas… Aš šiandien pasirašiau sutartį su „Baltijos statyba“ – žinai, tas didžiulis projektas, apie kurį tiek kalbėjom. Austėja sumanė, kad tavo namas būtų ideali vieta švęsti. Atsiprašau, kad taip iškart…“
„Kada jūs nusprendėte kviesti dvidešimt du žmones?“ paklausiau ramiai.
Tyla. Tada: „Na, Austėja sakė, kad tau nebus problemų. O ir svečiai jau pakviesti… Kai kurie labai svarbūs – „Baltijos statybos“ savininkai, Austėjos tėvai, dar keli partneriai. Jeigu nenori…“
„Nėr jokios problemos“, atsakiau. „Viskas bus paruošta.“
Kai padėjau ragelį, pirmą kartą pajutau, kaip viduje kažkas nebe spaudžiasi, o atsipalaiduoja. Tiesiog nusišypsojau.
Mokytoja žino, kad informacija niekada nebūna nenaudinga. Reikia tik mokėti ieškoti.
Iki devintos vakaro jau žinojau, kas atvažiuoja.
Austėja savo socialiniuose tinkluose buvo įkėlusi nuotrauką iš mano namo skelbimo portale. Po ja puikavosi užrašas: „Švenčiame mūsų šeimos naują investiciją pajūryje. Savaitgalis bus ypatingas!“
Išsaugojau ekrano nuotrauką.
Paskui paskambino mano kaimynė Birutė – ji dirba renginių agentūroje, kurią Austėja buvo užsakiusi tam vakarėliui.
„Aldona, tu žinojai, kad tavo marti pasirašė sutartį tavo vardu? Prabangus maitinimas, gėlių arkos, šampanas, netgi gyva muzika. Suma – devyniolika tūkstančių eurų. Viską adresavo tavo namui. Ir nurodė tave kaip užsakovę. Aš persiunčiau tau kopiją.“
Atsidariau el. paštą. Viskas teisybė. Devyniolika tūkstančių. Mano vardas. Mano parašas – suklastotas, bet užtektinai panašus.
Tada padariau septynis skambučius.
Pirmas – spynų meistrui į Nidą. Antras – Birutei, kad atvažiuotų ryte su dviem sulankstomom kėdėm ir visais dokumentais. Trečias – į „Romos kepyklėlę“, kurios savininkė Roma yra mano buvusi mokinė. Užsisakiau dvidešimt du popierinius maišelius: kiekviename po sumuštinį su kumpiu, obuolį, buteliuką vandens ir atspausdintą lapelį su nuoroda į artimiausią viešą pliažą. Jokio šampano. Jokio maitinimo.
Ketvirtą skambutį – renginių agentūrai atšaukti užsakymą, pateikiant Birutės įrodymus. Penktą – bankui, kad užblokuotų bet kokius mokėjimus iš mano sąskaitos. Šeštą – Tado telefonu, bet neatsiliepė. Palikau žinutę: „Viskas gerai, atvažiuokit drąsiai. Lauksiu su staigmena.“ Septintą – senai draugei į Klaipėdą, kad jei kas, turėtų kur pernakvoti.
Ryte spynų meistras pakeitė visus kodus. Vienintelis raktas liko man.
Birutė atvažiavo vienuoliktą. Atnešė ne tik kėdes, bet ir šiltą megztą pledą, nes nuo marių traukė vėsus vėjas. Susidėliojome maišelius ant terasos turėklų.
Vienuolika keturiasdešimt. Ant neasfaltuoto keliuko pasirodė trys juodi visureigiai. Pirmoji išlipo Austėja – balta lininė suknelė, didžiuliai akiniai, plaukai supinti į kasą. Ji mostelėjo ranka svečiams, tarsi parodydama savo valdas.
Už jos – Tadas, pasitempęs, su šilkiniu kaklaraiščiu. Tada pagyvenusi pora – Austėjos tėvai, baldų salonų tinklo savininkai. Dar du rimti vyrai – „Baltijos statybos“ vadovai. Ir visa virtinė bičiulių, šeimų, jaunų porų.
Austėja žengė link durų, jau tiesdama ranką prie rankenos, ir tada pamatė spyną. Naują. Blizgančią.
Sustojo. Apsigręžė į mane. Nusiėmė akinius.
„Aldona, atrakink duris. Ko tu čia sėdi?“
Neskubėdama pakilau nuo supamojo krėslo. Priešais mane stovėjo visas jos surežisuotas spektaklis.
„Austėja, ar galėtum paaiškinti, kodėl šiame įraše tu vadini mano namą savo šeimos investicija?“ Pasukau telefono ekraną taip, kad matytų ne tik ji, bet ir ponas Vytautas iš „Baltijos statybos“. Jis prisimerkė, jo veidas tapo akmeninis.
Austėja išbalo. Jos lūpos prasižiojo, bet žodžių nebuvo.
Tuo metu nuo keliuko pasigirdo automobilio garsas – baltas mikroautobusas su užrašu „Romos kepyklėlė ir ne tik“. Iš jo iššoko jauna moteris su segtuvu rankose.
Visi atsisuko.
„Ponia Aldona, aš turiu čia sutartį… Tiksliau, jūsų vardu pasirašytą…“ Ji stabtelėjo, pamačiusi minią. Tada garsiai, kad girdėtų visi, tęsė: „Ponia Austėja užsakė maitinimą jūsų vardu – devyniolika tūkstančių eurų. Mes jau buvome viską paruošę, kol negavome atšaukimo. Norėjau pasitikslinti, ar tikrai jūs tą užsakymą inicijavote?“
Austėja griebėsi už smilkinio. Tadas žengė žingsnį į priekį, bet sustingo, išvydęs mano veidą.
Aš atsitiesiau. Šešiasdešimt aštuoneri metai, supamasis krėslas ir šaltas vėjas iš marių.
„Ne, brangioji, aš nieko panašaus neinicijavau. Bet štai – dvidešimt du sumuštiniai, vanduo ir nuoroda į paplūdimį. Už kelių metrų yra įlanka, vanduo švarus. Linkiu gerai praleisti savaitgalį. Tiesiog ne mano namuose.“
„Baltijos statybos“ vadovas prabilo pirmas. „Aš nesuprantu… Ponia Austėja, jūs teigėte, kad šis namas priklauso jūsų šeimai. Kad tai jūsų sodyba, kurią norite parodyti kaip pavyzdį. Pasirodo, mes net nesame laukiami?“
Austėjos tėvas sugriežė dantimis. Jos mama demonstratyviai apsigobė skarą. Tadas stovėjo tarp jų, lyg nesavas.
„Aš… aš tik norėjau gero… Mindaugai, pasakyk jiems!“ Austėja griebė Tado rankovę.
Bet Tadas tylėjo. Paskui lėtai atsisuko į mane. Jo akyse buvo ne pyktis – o supratimas, sumišimas ir kažkas panašaus į gėdą.
„Mama, aš nežinojau apie sutartį. Nežinojau, kad ji paskelbė…“ – jis užsikirto.
„Dabar žinai“, pasakiau tyliai. „Štai jūsų pietūs. Vaizdas nuo kopų čia pat. Jūra – dvidešimt minučių pėsčiomis. O mano namo durys liks užrakintos. Bet kurią akimirką, kai būsite pasiruošę atsiprašyti – ne manęs, bet patys savęs – galite ateiti išgerti arbatos. Tik ne šiandien ir ne dvidešimt du žmonės iš karto.“
Paėmiau vieną popierinį maišelį ir padaviau mažiausiai mergaitei, kuri glaudėsi prie mamos. „Už sveikatą“, pasakiau jai.
Paskui atsisukau ir įėjau į vidų. Užsklendžiau spyną iš vidaus.
Pro langą mačiau, kaip žmonės glaustosi, kaip Austėja nervingai aiškina Vytautui, kaip Tadas atkiša jai ranką su telefono ekranu – tikriausiai rodė tą patį įrašą, kurį buvau išsaugojusi. Po kelių minučių visureigiai vienas po kito pradėjo suktis atgal.
Birutė dar sėdėjo terasoje su pledu. Išgirdau, kaip ji tyliai užtraukė kažkokią seną lopšinę.
Iki vakaro neliko nieko – tik vėjas, marių kvapas ir arbata dideliame puodelyje, kurį laikiau abiem rankom. Prieš mane atsivėrė saulėlydis, toks raudonas, lyg kas būtų ištirpinęs visus vakar dienos kaltinimus.
Telefonas tylėjo. Tylėjo taip, kaip niekada gyvenime nebuvo tylėjęs.
Ir tada aš pirmą kartą giliai įkvėpiau oro, kuris priklausė tik man.
