Brandi Siela

Dirbu notare Panevėžyje dvylika metų. Per tą laiką mačiau visko: skolas, skyrybas, paveldėjimo karus, ašaras virš sutarčių. Bet tą antradienį, kai į kabinetą įėjo Rūta, supratau, kad iki

Kauno „Rūtos“ banketų salės fojė kvepėjo vanile ir šlapiais paltų pamušalais. Pro stiklines duris matėsi, kaip automobilių stovėjimo aikštelėje blizga spalio dulksna. Šventė turėjo prasidėti lygiai šeštą, bet

Pirmą kartą per tuos beprotiškus metus Rasa nepajuto kaltės. Stovėjo prieškambaryje, mažame Alantos buto koridoriuje, kur nuo lubų vis dar varvėjo rudas rudens vanduo, ir tiesiog laikė rankoje

Emilija tada dirbo slaugytoja. Ji keisdavo jam tvarsčius, paskui mokė jį atskirti kairę nuo dešinės, nes po smegenų sukrėtimo jis kurį laiką maišydavo kryptis. Mokė vardus — savo,

— Vėl, — pasakė ji man, net neatsisukdama. Ant grindų, prie pat slenksčio, gulėjo sausas klevo lapas. Rudas, trapus, su per vidurį perlaužta gysla. Ne šiukšlė, ne atsitiktinai

Dirbau oficiantu vienoje Vilniaus banketų salėje prie pat Aušros vartų. Vieta sena, su krištolo sietynais ir balintomis arkomis. Tą vakarą turėjau baigti dvidešimt trimis, bet atėjo užsakymas —

Viskas prasidėjo nuo šuns pavadėlio. Mano kaimynės Basės taksas vėl apsivijo aplink suoliuko koją, ir kol aš jį atpainiojau, išgirdau juos. Jie stovėjo prie fontano Vingio parke —

Aš esu vestuvių fotografas. Dirbu Šiauliuose jau trylika metų. Tūkstančiai kadrų: vestuvės, krikštynos, jubiliejai. Šį rugpjūčio šeštadienį prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios stovėjau priešais jaunųjų porą

Aš tą vakarą stovėjau prie virtuvės lango ir žiūrėjau į tuščią kiemą. Ne, ne taip. Aš stovėjau ir klausiausi, kaip už sienos tyliai verkia Rūta. Tiksliau, ne verkia

Tą vakarą Klaipėdos koncertų salėje lijo. Ne lauke, ne — lauke spigino žibintai ant šlapio grindinio. Lijo salėje, nes nuo drabužių varvėjo vanduo, nuo skėčių tekėjo į kilimą,