Pirmą kartą per tuos beprotiškus metus Rasa nepajuto kaltės. Stovėjo prieškambaryje, mažame Alantos buto koridoriuje, kur nuo lubų vis dar varvėjo rudas rudens vanduo, ir tiesiog laikė rankoje telefono skambutį, kurio nenorėjo priimti. Ekrane švietė „Mama“. Po kelių sekundžių telefono virpesys nutilo. Tada vėl — jau trečią sykį per penkiolika minučių.
Už lango spigino šalta spalio šviesa, pro kiemo liepas matėsi, kaip nuo šaligatvio kyla garas. O Rasa stovėjo apsirengusi kelionei, su krepšiu prie kojų, ir jautė ne įprastą įtampą, o kažką panašaus į lengvą pyktį. Pirmą kartą ji nenorėjo atšaukti.
— Rasa, tu čia? — iš virtuvės pasigirdo Dariaus balsas. Vyras vilkėsi striukę, rankoje laikė automobilio raktelius, ir Rasa matė, kad jis jau pavargo laukti.
— Čia. Man tik mama skambina.
— Nori, aš atsiliepsiu? — Darius pakėlė antakį. Jis jau viską žinojo. Ir apie stogą, ir apie sanatoriją, ir apie tai, kaip kiekviena kelionė baigdavosi tuo pačiu — Rasa atšaukdavo bilietus, o jis važiuodavo vienas. Šįkart buvo kitaip. Šįkart jiedu prieš mėnesį nusipirko bilietus į Druskininkus. Ir tik todėl, kad Rasa prieš tai pati užsirašė į knygutę: „Atostogos. Nedelsiant.“ Dariaus pasiūlymas. Rasa tik nusišypsojo, kai rado tą įrašą. Vyras buvo technikas, ne poetas.
— Ne. Aš pati.
Telefonas nustojo vibruoti. Rasa pažvelgė į langą. Už jo, kitoje gatvės pusėje, prie senos vaistinės sėdėjo kaimynės katė — ruda, apšiurusi, su balta dėme ant ausies. Rasa nežinojo, kodėl ją prisiminė. Gal todėl, kad tą rytą vėl viskas buvo lyg įprastoje trasoje: mama — paskambino, Rasa — su drebėjimu žiūrėjo į telefono ekraną. Ir tik katė ramiai laižė leteną, nesirūpindama jokiais pasaulio reikalais. „Gal ir man taip reikia“, — pagalvojo Rasa ir pati išsigando tos minties. Paskui nusijuokė. Suprato, kad ta mintis? Na, ji buvo bent jau sąžininga.
Prasidėjo viskas prieš metus, nors tikroji priežastis augo dar ilgiau. Rasa buvo vidurinė duktė, trisdešimt aštuoneri. Vyresnėlė Agnė jau seniai gyveno Norvegijoje, dirbo logistikos įmonėje, o jaunėlė Inga studijavo Vilniuje. Motina liko viena. Ne visai viena — su dideliu mediniu namu, kuriam nuolat kažko trūko. Trūko stogo, trūko durų vyrių, trūko naujos verandos, trūko vamzdžių. Ir visada trūko Rasos.
Nuo pat pradžių Rasa važinėjo kas antrą savaitgalį iš Alantos į Anykščius, kur stovėjo senas namas prie Šventosios. Iš pradžių padėjo su smulkmenomis: nudažyti tvorą, persodinti gėles, išvalyti kaminą. Paskui užėjo didieji darbai — stogas virš šiaurinės pusės, vandentiekio vamzdžiai, rūsio sienų tinkavimas. Motina vis sakydavo tą patį: „Kokie meistrai? Aš juk pensininkė, o tu — mokytojos atlyginimas, ar žinai, kiek dabar ima meistrai? Pats Dievas tau davė rankas, tai ką tu su jomis darai?“
Kai Rasa pirmą kartą pasakė Dariui, kad pietiniai laiptai pradėjo pūti, vyras atsakė trumpai:
— Rasa, tu ne stalius. Tu mokytoja. Tavo mama turi dvi dukras ir sine. Kodėl visos kalbos tik apie tave?
Ji negalėjo atsakyti. Nes atsakymo nebuvo. Buvo tik jausmas, kad jei ne ji, tada niekas. Kai Agnė paskambindavo, mama jai sakydavo: „Viskas gerai, ir nereikia važiuoti, aš ir Rasa susitvarkysim.“ Kai Inga paskambindavo, mama vis kartojo: „Tik nesiblaškyk su studijom, aš jau pati, Rasa padės.“ Ir Rasa padėdavo. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavo „aš jau pati“, ji jau žinojo, kad paskui bus skambutis su sąrašu: nupirkti, atvežti, pataisyti, nuimti, pakabinti.
Darius kartais pasakydavo: „Rasa, kai tu pagaliau pasakysi ne?“ Ji tik gūžčiodavo pečiais ir imdavo raktą nuo mašinos.
Didžiausias smūgis atėjo ankstyvą pavasarį. Motinos kaimynė paskambino ir pasakė, kad namą užliejo pavasarinio potvynio vanduo. Rasa tuomet tris dienas sėdėjo prie motinos lovos, kol ta gydėsi nuo peršalimo. Grįžus namo, paaiškėjo, kad dar savaitę mokykloje ji negalėjo laikyti kreidos — pirštai sutrūkusiomis nagų plokštelėmis. Tada ir prasidėjo Dariaus eksperimentas. Jis pasakė, kad jiedu vyks į Druskininkus, nes ji — ne gydytoja, ne statybininkė, ne tarnaitė. Ji — žmogus, kuriam reikia pailsėti. Rasa beveik apsiverkė, kai išgirdo žodį „žmogus“.
Bet tada atėjo ruduo, ir motina prisiminė seną, dar pavasarį minėtą projektą: reikia išvalyti šulinį. Tiesą sakant, šulinys buvo išvalytas prieš dešimt metų, bet motina tvirtino, kad vanduo „apkartęs“. Rasa paskambino ir pasakė, kad spalio pirmą savaitę jų nebus — jie važiuoja į Druskininkus.
— Kur? — motinos balsas buvo toks, tarsi Rasa būtų paskelbusi apie išvykimą į Užsienį visam laikui.
— Į Druskininkus. Su Dariumi. Savaitę.
— O ką aš darysiu su šuliniu? Tu nežinai, kas yra pilnatis rudenį. Vanduo kils. Tu apskritai kada nors pagalvoji, kad aš viena?
Rasa atsirėmė į šaldytuvą. Ant jo kabėjo magnetukai, atvežti iš Norvegijos. Vienas — su šiaurės pašvaistėmis. Jis seniai nukrito, bet Rasa vis jį klijuodavo atgal, nes jis buvo vienintelis, kurį Agnė jai buvo atsiuntusi.
— Mama, aš galiu atvažiuoti po kelionės. Šulinys niekur nepabėgs.
— Šulinys, gal ir ne. Bet vanduo — taip. Tu nesupranti, ką reiškia gyventi su šuliniu, iš kurio negali net kavos išsivirti. Aš keturiasdešimt metų tame name. Tavo tėvas tą šulinį kasė. O tu man dabar sakai „nepabėgs“?
Rasa girdėjo, kaip mama atsidūsta į ragelį. Giliai, demonstratyviai. Taip atsidūsta žmogus, kuriam reikia paaiškinti elementarius dalykus nesupratingam vaikui. Rasa tada ir pajuto tą pavojingą dalyką — norą nutraukti. Ne skambutį. Norą nutraukti tą vyksmą. Tą, kuris visą gyvenimą buvo vadinamas „pareiga“, o iš tikrųjų buvo kažkas kita.
— Gerai, — pasakė motina. — Važiuok. Tik žinok, kad vandens nebus.
Ir padėjo ragelį.
Paskui prasidėjo skambučiai. Kiekvieną vakarą, lygiai aštuntą. Rasa galėjo laikroduką nusistatyti. Motina pradėdavo nuo orų, paskui pereidavo prie šulinio, paskui prie to, kad „tau, žinoma, svarbiau viešbučiai ir baseinai“. Darius klausydavosi virtuvėje ir tik lėtai purtydavo galvą. Rasa matė, kaip jis stipriau suspaudžia puodelį.
Vieną vakarą motina paskelbė:
— Aš tą šulinį valysiu pati. Nukreipti vandens nereikia. Aš nusileisiu su kibiru.
Rasa tada pusę nakties nemiegojo. Galvoj apie tai, kad mama tikrai gali nusileisti. Ji buvo tokia — užsispyrusi iki beprotybės. Tai ir buvo baisiausia.
— Darius, gal atšaukiam? — ji pasakė trečią ryto.
— Ne, — atsakė vyras, neatsimerkdamas. — Tu važiuoji su manimi. Tavo mama šulinio nelips. Ji tik nori, kad tu atšauktum.
— Iš kur žinai?
— Jai aštuoniasdešimt dveji, Rasa. Ji nerizikuos.
Rasa nebuvo tokia tikra. Bet kitą rytą ji vis tiek neatsisakė kelialapio. O dabar stovėjo prieškambaryje ir laukė, kol telefonas vėl pradės vibruoti.
Jis pradėjo.
— Alio, — atsiliepė Rasa.
— Tu jau išvažiavai? — motinos balsas buvo tylesnis nei įprastai. Rasa žinojo tą toną. Tai buvo ne rūpestis. Tai buvo tyla prieš audrą.
— Dar ne. Bet po penkiolikos minučių išvažiuojam.
— Na, gerai, kad paskambinai.
— Mama, tu pati man skambini.
— Aš? Na, taip. Klausyk, aš noriu, kad tu atšauktum.
Rasa užsimerkė. Prieš akis vėl iškilo katė prie vaistinės. Ji ramiai sėdėjo ant šalto akmens. Rasa sugniaužė telefono rankeną, tarsi ji būtų paskutinis daiktas, kurį dar galėjo kontroliuoti.
— Kodėl?
— Nes man reikia pagalbos. Aš suprantu, kad tu dabar su juo, bet aš viena. Su šuliniu. Ir dar pamačiau, kad šiaurinė siena pradėjo aižėti. Jei tu išvažiuosi, o aš paslysiu prie šulinio, tu sau to niekada neatleisi.
Rasa pajuto, kaip viduje kažkas pasislenka. Lyg senas mechanizmas, kurį ji visą gyvenimą tepė kaltės alyva, pagaliau sustojo. Ji pažvelgė į Darių. Vyras stovėjo prie durų, viena ranka ant krepšio, ir žiūrėjo į ją. Ne su priekaištu. Su kažkuo, ko Rasa ilgai neatpažino — su viltimi.
— Mama, — pradėjo Rasa. — Aš nepirksiu tau tos istorijos.
— Ką?
— Tos, kad tu paslysi. Ir tos, kad aš tau turiu paskutinį kartą viską sutvarkyti. Aš su Dariumi važiuoju į Druskininkus. Grįšiu po savaitės. Jei reikės, kviesime meistrus. Jei jie brangūs — sumoku iš savo atostoginių. Bet ši kelionė — mano. Ne tavo.
Telefone stojo tyla. Paskui motina prabilo. Ir tai buvo ne šauksmas, ne ašaros. Tai buvo kažkas daug pavojingesnio — ramus, šaltas pareiškimas:
— Tada aš tau paskambinsiu, kai būsi kalta.
Ir nutraukė.
Rasa liko stovėti prie durų. Rankos jai drebėjo, bet ne taip, kaip anksčiau. Ji pažvelgė į telefoną, tarsi jame būtų likęs motinos balsas. Paskui padėjo jį ant spintelės. Darius jau atidarė duris. Rasa paėmė krepšį, apžvelgė koridorių.
— Palauk, — pasakė ji.
Grįžo į virtuvę, iš stalčiaus ištraukė seną, sulankstytą popierių. Tai buvo prašymas dėl vandens tiekimo nutraukimo senajai sodybai. Jį reikėjo pasirašyti ir nunešti į savivaldybę. Rasa tą popierių laikė jau dvi savaites, nes mama sakė: „Ne, dar neužpildyk, gal dar nereikės.“
Rasa pasirašė. Data, parašas. Tada pažvelgė į Darius.
— Pasiimsiu. Pakeliui į Druskininkus įmesim į Molėtų paštą.
Darius nusijuokė. Tą rytą jiedu išvažiavo. Šlapias kelias, rūkas virš ežero, priekinio stiklo valytuvai vis judėjo, o Rasa laikė rankoje seną popierių, kurio dar vakar nebūtų pasirašiusi. Ji žinojo, kad paskui bus daugiau popierių. Bus ir sienų ekspertizė, ir meistrų sąmata, ir mokesčiai. Bet šiandien — ties šituo popieriumi — prasidėjo kažkas naujo. Gal ne visiškai. Gal — kaip grįžimas į save.
Ji neatsisuko. Katės prie vaistinės jau nebuvo matyti. Bet Rasa žinojo, kad šaltas rudens vėjas vis tiek pučia nuo ežero, kad namuose dar daug nepadarytų darbų. Ir kad mama paskambins. Vėl. Lygiai aštuntą. Bet pirmą kartą per trisdešimt aštuonerius metus Rasa neketino atšaukti kelionės.
Ji įjungė muziką. Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką garsiau, nei reikėjo.
