Emilija tada dirbo slaugytoja. Ji keisdavo jam tvarsčius, paskui mokė jį atskirti kairę nuo dešinės, nes po smegenų sukrėtimo jis kurį laiką maišydavo kryptis. Mokė vardus — savo, ligoninės, gatvių. Jis buvo kaip vaikas suaugusio žmogaus kūne, sakė ji, ir tas švelnumas, su kuriuo ji jį prižiūrėjo, per metus tapo kažkuo kitu. Jie susituokė po dvejų metų. Urtė gimė dar po vienuolikos mėnesių.
— Aš žinau, kad tai skamba žiauriai, — pasakė Emilija, suspaudusi rankose tuščią vandens buteliuką taip, kad plastikas girgždėjo. — Bet jam nebuvo praeities, kurią būtų reikėję man iš kažko atimti. Man atrodė, kad aš ją jam sukūriau iš naujo.
Baseino vanduo po naktiniu apšvietimu buvo žalsvas, per jo paviršių kartkartėmis perbėgdavo vėjo raibuliai. Aš žiūrėjau į tą raibuliavimą, ne į ją.
— Aš nesakau, kad jis Rokas, — pasakiau pagaliau. — Aš sakau, kad man reikia patikrinti.
— Kaip?
— Yra dalykų, kurių neišmoksi iš niekur. Net iš plytelių lubose.
Kitą rytą aš paprašiau Nojaus išgerti kavos. Emilija sutiko, bet stovėjo prie baro tarsi sargyba, apsimesdama, kad skaito meniu. Aš atsisėdau priešais vyrą, kuris kadaise sakydavo „ruožas“ vietoj „linija“ ir kuris mokėjo švilpti taip, kad grąžindavo iš miško aidą.
— Ar jūs mokate švilpti? — paklausiau.
Jis nusijuokė, bet pamėgino. Išėjo bejėgiškas, plokščias garsas.
— Ne itin, — pasakė. — Urtė sako, kad aš švilpiu kaip sugedęs čiaupas.
Tai nieko neįrodė. Aš pabandžiau kitaip.
— Kai buvote vaikas, kokia buvo jūsų mėgstamiausia daina?
— Aš nežinau nieko iš to laiko, — pasakė jis paprastai, be kartėlio, tarsi būtų kalbėjęs apie svetimą žmogų. — Man viskas prasidėjo ligoninėje. Emilija sako, kad aš mėgstu vieną dainą per radiją, kurią dainuodavau Urtei migdydamas. Bet nežinau, iš kur ji.
— Padainuokite.
Jis pažvelgė į mane keistai, bet po sekundės sumurmėjo melodiją. Nedrąsiai, prarasdamas natas. Aš atpažinau ją per pirmus tris garsus — tą pačią, kurią dainuodavo Roko močiutė iš Kretingos, kurią jis dainuodavo man, kai negalėdavau užmigti dėl artėjančio egzamino. Delnai man ėmė drėgti, ir aš juos paslėpiau po stalu, sugniaužtus į kumščius.
— Iš kur jūs tą žinote? — paklausė jis, pastebėjęs mano veidą.
— Aš irgi ją žinau, — pasakiau. — Iš savo vaikystės.
Tai buvo melas ir tiesa vienu metu.
Po pusryčių aš išėjau prie molo viena. Reikėjo laiko pagalvoti, ką daryti su tuo, ką sužinojau — ar tiksliau, ką beveik sužinojau, nes jokio įrodymo, be dainos ir kojos judesio, aš neturėjau. DNR testas būtų atsakymas, bet jam reikėtų priežasties, kodėl svetima moteris iš Palangos viešbučio prašo jo seilių mėginio.
Grįžusi radau Emiliją, sėdinčią ant laiptelių prie mūsų kambario, su Urte ant kelių. Mergaitė miegojo, saulės nudegusiu nosies galiuku.
— Aš mačiau, kaip jūs žiūrite į jį, — pasakė Emilija. — Taip žiūri žmogus, kuris ką nors prarado ir bijo dar kartą prarasti.
— Aš praradau vaiką, — pasakiau. Pirmą kartą per trejus metus ištariau tai kažkam, kas nebuvo psichologė. — Praradau jį tą savaitę, kai dingo Rokas. Aš net nespėjau jam pasakyti, kad laukiuosi.
Emilija apkabino Urtę stipriau, tarsi mano žodžiai galėtų nukeliauti prie jos, ir po kelių sekundžių atsakė:
— Aš žinau, kad negaliu jums atiduoti to, ko netekote. Bet prašau — negriaukite to, ką jis dabar turi. Jis nebeprisimena savęs kitokio. Jam nėra kur grįžti, nes nėra to, iš kur išeiti.
— O jeigu aš vis tiek noriu tikrumo?
— Tada turite jį klausti tiesiai, — pasakė ji. — Bet žinokite: jeigu jis pasakys „ne“, tai bus tiesa jam. Ir jums teks su tuo gyventi.
Vakare aš radau Nojų vieną prie vandens, sėdintį ant apverstos valties, žiūrintį į tolstančius žvejų žiburius. Atsisėdau šalia, palikdama tarp mūsų metrą smėlio.
— Aš turiu jums kai ką pasakyti, — pradėjau. — Prieš trejus metus dingo vyras, vardu Rokas. Jis išplaukė iš Klaipėdos per audrą ir nebegrįžo. Aš buvau jo moteris.
Jis pažvelgė į mane, bet nieko nesakė.
— Manau, kad tas vyras esate jūs, — tęsiau. — Dešinė koja, kai atsitraukiate nuo bangos. Daina, kurią dainuojate Urtei. Aš nesugalvojau to sau. Aš žinau tai iš atminties, kurios jūs neturite.
Ilgą laiką jis žiūrėjo į tamsą virš vandens. Paskui pasakė:
— Aš galvojau apie tai nuo tos akimirkos paplūdimyje, kai jūs sušukote „Rokai“. Buvo kažkas — ne vaizdas, ne žodis. Tarsi kūnas atsimintų greičiau už galvą. Bet kai bandau tai pagauti, lieka tik tuštuma su druskos skoniu.
— Ar norite sužinoti tikrai? — paklausiau. — Yra DNR testas. Aš galiu jį užsakyti Vilniuje, kainuos apie šimtą eurų, rezultatas ateis per savaitę.
Jis ilgai žiūrėjo į savo delnus, tarsi juose galėtų būti atsakymas.
— Aš turiu dukrą, kuri vadina mane tėčiu, — pasakė galiausiai. — Turiu žmoną, kuri mane surinko iš nieko, kai aš buvau tuščias kaip išplautas kriauklė. Jeigu testas parodys, kad esu Rokas, ką aš su tuo darysiu? Grįšiu pas jus? Aš jūsų nepažįstu. Aš nepažįstu net savęs to, kuriuo jūs mane vadinate.
— Aš nesakau, kad turite grįžti, — pasakiau, ir tai buvo tiesa, kurią suvokiau tik tą sekundę, kai ją ištariau. — Aš sakau, kad turiu teisę žinoti, ar mano vaikas, kurio neteko, būtų turėjęs tėvą, kuris dabar švilpia kaip sugedęs čiaupas ir myli kitą mergaitę.
Jis nusijuokė — trumpai, be pykčio, nustebęs pačia frazės žiaurumu ir tikslumu.
— Gerai, — pasakė. — Darykite testą. Bet žinokite, kad, kad ir koks bus atsakymas, aš liksiu čia. Su Emilija. Su Urte. Jeigu jums reikia popieriaus su raidėmis, kad užbaigtumėte savo dalį istorijos — turite teisę jį gauti. Bet tai nebus durys, pro kurias aš išeisiu.
Mėginį paėmiau po trijų dienų, ligoninės ambulatorijoje Klaipėdoje, kurioje jis kadaise atsibudo be vardo. Laukiau savaitę Vilniuje, uždariusi telefone visus pranešimus apie orus prie jūros. Kai atėjo laiškas, ilgai žiūrėjau į temą — „Rezultatas paruoštas“ — nedrįsdama atidaryti.
99,7 procento tikimybė, kad tiriamieji yra biologiškai susiję pirmos eilės giminystės ryšiu.
Aš sėdėjau prie virtuvės stalo, žiūrėjau į tas raides, ir supratau, kad jos nieko nepakeičia. Rokas buvo teisus žvelgdamas į savo delnus tą vakarą prie valties: atsakymas neturėjo durų, pro kurias jis galėtų grįžti.
Parašiau jam trumpą žinutę, ne daugiau nei du sakiniai. Padėkojau, kad sutiko su testu. Pridūriau, kad rezultatą pasiliksiu sau, kaip pripažinimą, o ne kaip reikalavimą.
Jis atsakė po dviejų dienų, vienu sakiniu: „Kartais mokausi švilpti prie vandens, ir man atrodo, kad kažkas manęs klauso.“
Rudenį aš vėl nuvažiavau į Šventąją, viena. Vaikščiojau tuo pačiu paplūdimiu, kur smėlis dabar buvo šaltas ir tankus, be vaikų pėdsakų. Pasilenkiau, paėmiau saują smėlio ir leidau jam ištekėti pro pirštus, po truputį, kol delnas liko tuščias.
Grįžau į viešbutį, kai jau temo. Prie durų vis dar stovėjo tas pats dviratis su nuleista padanga — niekas jo taip ir neišvežė. Užsisakiau arbatos, atsisėdau prie lango be televizoriaus garso. Arbata garavo, paskui nustojo garuoti, ir aš vis dar sėdėjau, žiūrėdama į stiklą, už kurio tamsoje švietė vienas kitas laivo žiburys.
