Dirbau oficiantu vienoje Vilniaus banketų salėje prie pat Aušros vartų. Vieta sena, su krištolo sietynais ir balintomis arkomis. Tą vakarą turėjau baigti dvidešimt trimis, bet atėjo užsakymas — moters penkiasdešimtmetis. Dvidešimt svečių, baltos staltiesės, orkaitėje keptų obuolių kvapas. Salė šurmuliavo tyliai, be jokio isteriško džiaugsmo.
Prie įėjimo lauke, ant šalto akmens laiptelio, tūnojo rudas katinas, kurį šeimininkė vadino tiesiog Rainiu. Jis visą vakarą trynėsi svečiams apie kojas, bet kai atėjo jos vyras, katinas pasitraukė į kampą ir susigūžė.
Vyras pavėlavo gerą valandą. Ne vienas. Prie jo šono prilipo maždaug dvidešimtpenkerių mergina su per stipriais kvepalais — jie užmušė net tą obuolių kvapą. Visi svečiai sustingo. Vyras atsistojo tarpduryje, kad jį matytų kiekvienas, ir garsiai, beveik linksmai, pasakė:
— Susipažink, Aukse, čia Ieva. Ji užims tavo vietą. Ir mano gyvenime, ir salone.
Mergina šyptelėjo, bet išsigandusiai. O Aukse — ta, kuriai buvo penkiasdešimt — padėjo servetėlę ant stalo. Ne metė, o atsargiai padėjo, lyg derėtų prie lėkštės. Paskui lėtai pakilo, paėmė rankinę ir apsiautė skarą.
Vyras žengė jai priešais.
— Kur eini? Mes dar nebaigėme.
Aukse atsakė be jokių emocijų, tarsi skaitytų receptą:
— Sąskaitą apmokėsi pats. Tavo kortelė pririšta prie banketo užsakymo.
Ir išėjo pro šonines duris. Ne pro pagrindines, kad nereikėtų eiti per minios akis. Aš stovėjau su padėklu, ant jo dar buvo pusė taurės baltojo. Mačiau, kaip Tomas — vyras — pasitaisė švarką, apsimetė, kad nieko neįvyko. Ieva pradėjo sukiodama apyrankę ant riešo — plastikinę, per didelę.
Po keleto minučių kažkas iš svečių užsikosėjo, paskui kažkas padėjo taurę ant staltiesės. Tas garsas nuaidėjo visoje salėje.
Vėliau sužinojau, kad sąskaita siekė apie tris šimtus eurų. Tomas turėjo ją padengti, nes kortelė buvo įrašyta užsakyme. Jis dar bandė šaukti, kad tai buvo jos šventė, bet vadybininkė tik pečiais gūžtelėjo — sutartis yra sutartis.
Po tos nakties katinas daugiau nebelaukė prie durų. Gal šeimininkė jį įsileido, o gal jis pajuto, kad šioje vietoje dabar teikiamos kitokios vakarienės.
Aš tą darbą mečiau po mėnesio. Ne dėl ano vakaro — tiesiog atsirado vieta apsauginiu verslo centre ant Savanorių prospekto. Ten, pirmame aukšte, veikė baldų salonas «Baldai Jums». Didelis, su stiklo vitrinomis, brangiomis virtuvėlėmis ir italiskais foteliais. Tą patį, apie kurį kalbėjo Tomas.
Dabar viską mačiau iš kitos pusės. Tomas buvo direktorius, Ieva sėdėjo priimamajame. Aukse užsukdavo retai, visuomet su odine aplanka. Nešiodavosi ją prispaudusi prie šono, tarsi ten būtų ne popieriai, o pasą ar piniginė.
Vieną rytą stovėjau prie įėjimo, kai Aukse pasikvietė Tomą į holą. Jis atėjo susiraukęs, bet su smalsumu. Ji atsegė aplanką ir padėjo ant juodo marmurinio staliuko du egzempliorius.
— Čia oficialus pranešimas, — pasakė ji ramiu balsu, kokiu sakoma, kad lauke lyja. — Po trisdešimties dienų neapmokamo naudojimosi sutartis nutrūksta. Arba išsikraustai, arba pasirašai komercinės nuomos sutartį. Vidutinė rinkos kaina šiam rajonui — 2800 eurų per mėnesį.
Tomas paraudo kaip burokas. Sugriebė popierius, pervėrė akimis. Paskui sušnypštė:
— Kokia dar nuoma? Čia mūsų bendras reikalas!
Aukse neatsitraukė nė per žingsnį. Tik pirštu patapšnojo dokumentą:
— Tavo reikalas. Mano patalpos.
Ji apsisuko ir nuėjo. Tomas liko stovėti, aš girdėjau, kaip jis keikėsi, bet rodyklės ant laikrodžio nekaltos — jos vis tiek sukosi.
Po to prasidėjo šou. Ieva buvo graži, bet jos sugebėjimai baigėsi ties manikiūru. Pirmąją savaitę ji supainiojo du užsakymus, vienam klientui vietoj ąžuolo masyvo pasiuntė plėvelę su riešuto raštu. Klientas atvažiavo pasipiktinęs, mojavo sąmata, rėkė taip, kad stiklo vitrinos virpėjo. Ieva apsiverkė ir užsidarė tualete.
Tomas samdė vadybininkę, bet išlaidos augo. Jis pats pradėjo nešioti dėžes iš sandėlio, nes darbininkai atsisakė dirbti be avanso. Vieną kartą mačiau, kaip Tomas stovėjo prie konteinerio kieme ir rūkė. Rankos jam drebėjo.
Mėnesio pabaigoje jis pasirašė nuomos sutartį. Tas faktas jam buvo toks bjaurus, kad po to dvi valandas neišėjo iš kabineto. Sekretorė nešė jam kavą, bet jis net neprisilietė.
Po kokių dviejų mėnesių vitrinose atsirado geltoni plakatai: «Likvidacija! Nuolaidos iki 70%». Baldus išvežė, kartono dėžės užgriozdino koridorių. Šviesos salėje tapo blankios, nes nuėmė tris sietynus.
Tada atėjo paskutinis trečio mėnesio trečiadienis. Aukse atvyko su tuo pačiu odiniu aplanku ir planšete. Ji įėjo į saloną, aš likau prie durų. Pro stiklą mačiau, kaip Tomas pasirašinėja kažkokius popierius. Jis sėdėjo prie vienintelio likusio stalo, o Aukse stovėjo šalia. Jokio kito baldo aplinkui — tik plikos sienos ir dulkės ant parketo.
Po dešimties minučių Aukse išėjo su raktų ryšuliu. Ne su vienu raktu, o su penkiais, su metaliniu žetonu. Kalbėjo telefonu:
— Taip, rytoj vaistinės rangovai pradeda remontą. Sutarėme trims metams. Dokumentai pasirašyti.
Tomas išėjo paskui. Susiglamžęs, pavargęs, po akimis juodi ratilai. Jis kažko paklausė, bet aš neišgirdau. Aukse atsakė garsiai, kad girdėtų ir aš, ir galbūt katinas, jei būtų čia:
— Pretenzijų patalpai neturiu. Užstatas lieka valymui. Sėkmės, Tomai.
Ji sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Tomas liko stovėti prie tuščios vitrinos, žiūrėjo į tamsą, kuri jau buvo už lango.
Kitą dieną atėjo darbininkai su šviesiai žaliais šalmais. Nuėmė iškabą «Baldai Jums», pradėjo griauti gipso pertvaras. Salėje kvepėjo cemento dulkėmis ir šviežiais dažais. Po savaitės atidarė vaistinę — baltos lentynos, mėlyni ženklai, vaistininkės chalatai.
Aukse dar kartą atėjo su dokumentais registracijai. Ji padėjo parašą, nusišypsojo vaistinės vedėjai ir išvažiavo. Tomas daugiau nepasikorė.
Aš užrakinau duris po jos vizito ir nuėjau apžiūrėti patalpas. Koridoriuje kvepėjo dezinfekuojamuoju tirpalu. Ant palangės, prie apšalusio stiklo, dar gulėjo pamiršta geltona likvidacijos skrajutė.
Paėmiau ją ir įmečiau į šiukšliadėžę prie išėjimo.
Katinas į verslo centro kiemą nebegrįžo.
