Tą vakarą Klaipėdos koncertų salėje lijo. Ne lauke, ne — lauke spigino žibintai ant šlapio grindinio. Lijo salėje, nes nuo drabužių varvėjo vanduo, nuo skėčių tekėjo į kilimą, o oras buvo prisotintas šlapių paltų ir pigaus marmuro dulkių. Aš, Aldona, jau dvylika metų stoviu prie šios salės durų. Tikrinu bilietus, daliju programas. Tą vakarą skaudėjo kelį, o į galvą vis lįdo mintis: dar dvidešimt minučių iki paskutinio autobuso į Gargždus.
Pianistas Mantas Kairys koncertavo antrą vakarą iš eilės. Pirmąjį mačiau iš toli — aukštas vyras, mėlynas kaklaraištis, plaukai sušukuoti taip tvirtai, kad blizgėjo. Jis grojo lyg ir gerai. Bet šį vakarą viskas buvo kitaip.
Prasidėjo koncertas. Aš stovėjau prie šoninio įėjimo, kur prie sienos buvo paliktas valytojos kibiras su pilku vandeniu. Viena lemputė virš manęs mirksėjo kas penkios sekundės. Skaičiavau, kiek kartų ji sumirksi, kad neužmigčiau. Ir tada — ne, ne aplodismentai. Balsas iš vidurio eilės, jaunas, skardus:
— Jūs grojate ne taip!
Salė nutilo taip greitai, kad girdėjosi, kaip kažkas nustojo kramtyti kukurūzų lazdelę iš bufeto pakuotės. Manto pirštai sustingo virš klavišų. Jis pakėlė galvą, bet nesakė nieko, tik prasižiojo. Aš žengiau arčiau, nors taisyklės man liepė likti prie durų. Žiūrėjau į tą merginą: pilka vilna, tamsūs plaukai susukti į kuodelį, ant kelių — drobinė kuprinė. Ji ne šaukė, ji konstatavo. Lyg mokytoja, kuri pastebėjo klaidą.
— Iš kur žinai, kad ne taip? — paklausė M. Kairys. Mikrofonas pagavo jo balsą, jis nuskambėjo iš kolonėlių — per daug garsiai, per daug dirbtinai.
Mergina atsistojo. Paltas nuslydo nuo kelių, bet ji jo nepakėlė. Ji praėjo pro eilę, per tuščią tarpą tarp kėdžių, priėjo arčiau scenos.
— Nes aš šitą kūrinį žinau mintinai. Aš galiu pagroti geriau.
Salė pratrūko juoku. Tas juokas buvo toks, kokį girdi, kai kas nors netyčia palieka įjungtą telefoną per paskaitą. Bet aš pamačiau, kaip Manto veide kažkas pasimeta. Jis nusišypsojo, bet ta šypsena buvo plona, kaip popierius.
— Na tai lipk ant scenos, — tarė jis. — Pažiūrėsim, ar išvis skiri natas.
Ir vėl juokas. Bet mergina nežiūrėjo į publiką. Ji užlipo laipteliais be jokios skubos, praėjo pro jį, atsisėdo prie fortepijono. Aš mačiau, kaip jos kuprinė atsidūrė ant grindų, kaip ji pasitaisė sijoną, kaip dešinės rankos pirštai palietė medinį kraštą. Ji nežiūrėjo į natas, nes jų ant pulto nebuvo.
Pirmas akordas.
Nepasakysiu, kad suprantu muziką. Aš dvylika metų dirbu salėje, bet man muzika — tai garsas, kurio klausai, kol galvoji apie autobusą. Tačiau tą akimirką net aš pajutau, kad kažkas salėje pasikeitė. Garsas buvo ne toks, kaip prieš tai. Jis ėjo ne per ausis, o kažkur giliau, į krūtinę. Mergina grojo ir nė karto nepažvelgė į klaviatūrą. Jos veidas buvo ramus, bet ne tas „ramus“ kaip prieš miegą, o kaip žmogaus, kuris pagaliau daro tai, ką mokėjo visą gyvenimą.
Žmonės pradėjo stotis. Vienas. Paskui dar du. Paskui visa eilė. Aš stovėjau prie šoninio įėjimo, kur kibiras su pilku vandeniu, ir mačiau, kaip kyla publika. Kaip jų palaidinės ir marškiniai švyti nuo scenos šviesos. Kaip M. Kairys stovi prie fortepijono krašto, o jo rankos ant šlaunų, bet pirštai balti.
Kai ji baigė, paskutinė nata nuaidėjo ir nutilo. Aš nesupratau, kad tai jau pabaiga — per daug garso dar buvo ore. Ir tada aplodismentai.
Ne tie, kuriuos girdi per kiekvieną koncertą, kai publika būna mandagi. Tie buvo stiprūs, net šiek tiek pikti. Žmonės šaukė „bravo“, bet jų veiduose nemačiau džiaugsmo. Jie atrodė, tarsi ką tik suprato, kad juos apgavo.
Mergina atsistojo. Ji nepasilenkė, nenusišypsojo. Ji atsegė kuprinę, ištraukė rudą voką, panašų į tuos, kuriuose siunčia senus dokumentus, ir padėjo jį ant fortepijono. Tada pasakė į mikrofoną, kurį M. Kairys paliko ant stovo:
— Tai originalas. Autorius — Antanas Rimkevičius, mano tėvas. Devyniolika devyniasdešimt ketvirti, Vilnius.
Ji nesikreipė į jį vardu. Ji tiesiog paskelbė.
M. Kairys suėmė voką. Neatplėšė. Tiesiog laikė abiem rankom prie krūtinės, kaip vaikas laiko pamestą kuprinę. Mergina pasilenkė, pakėlė savo paltą, užsimetė ant pečių, praėjo pro jį ir nulipo laipteliais. Ji ėjo per salę, o žmonės jai dar plojo, bet ji nežiūrėjo į juos. Ji ėjo greitai, beveik bėgo, o paltas plėtėsi į šalis.
Aš prie durų norėjau ją sustabdyti, bet nespėjau. Ji pravėrė sunkias dvigubas duris ir dingo. Į lauką, į lietų, be skėčio. Turėjau savo, bet man nebuvo kada jai duoti — aš turėjau skaičiuoti bilietus.
Salėje kilo šurmulys. Aš pamačiau, kaip M. Kairys atsisėdo ant pianisto kėdės, vis dar spausdamas voką. Jis nejudėjo. Publika pradėjo skirstytis, o jis sėdėjo. Aš likau prie durų, nes tokia mano pareiga — stovėti ir žiūrėti, kaip visi išeina.
Paskutinis žmogus išėjo. Liko tik jis ir aš. Valytoja jau buvo paėmusi kibirą, lemputė nustojo mirksėti. Buvau pavargusi, kelis skaudėjo, autobusas seniai nuvažiavo. Išėjau į fojė.
Pro stiklines duris mačiau, kaip jis atplėšė voką. Iš ten išslydo ne vienas lapas. Jis laikė natas prieš akis, bet aš stovėjau toli. Mačiau tik, kad jo pečiai nusviro. Jis sėdėjo taip gal penkias minutes. Tada sulenkė lapus, įdėjo atgal ir užsimerkė.
Aš užsidėjau šaliką. Už durų lijo. Ant asfalto atsispindėjo oranžinės gatvės lempos. Padėjau programų krūvelę ant palangės ir išėjau. Paskutinį autobusą už pusvalandžio galėsiu pagauti, jei eisiu greitai.
Tiesiai prieš mane, kitoje gatvės pusėje, stovėjo ta mergina. Be skėčio, permirkusi, bet nesiskubino. Ji tiesiog stovėjo po medžiu ir žiūrėjo į salės langus. Į antrą aukštą, kur švietė scena. Pro lietų mačiau tik jos siluetą. Ji laikė ranką prie burnos, o kita spaudė kuprinės diržą. Nežiūrėjo į mane.
Aš praėjau pro šalį. Negalėjau pasakyti, ar ji verkė. Bet kai už manęs nuskambėjo paskutinės aplodismentų garsos iš vidaus, aš pagalvojau, kad ji laukia ne mano.
Kitą rytą radau ant palangės programų krūvelę. Kažkas buvo paėmęs vieną. Tik tiek.
