Brandi Siela

Tą vakarą Klaipėdos koncertų salėje lijo. Ne lauke, ne — lauke spigino žibintai ant šlapio grindinio. Lijo salėje, nes nuo drabužių varvėjo vanduo, nuo skėčių tekėjo į kilimą,

Aš dirbu banke Laisvės alėjoje, Kaune, jau dvylika metų. Tokios dienos kaip ta penktadieninė pasitaiko retai. Už lango sproginėjo spalio lietus, į vidų įėjo moteris su grafito spalvos

Ketvirtadienį, be penkiolikos šešios, prie mūsų „Dainų" agentūros Kaune, Laisvės alėjoje, sustojo taksi. Aš tuo metu rakinau ofiso duris, ant palangės jau stovėjo mano naktipuodis su gėle, kurį

Ričardo antrą šeimą sužinojau prieš vienuolika dienų. Jis vis dar nieko nenutuokia, kad man viskas žinoma. Tą vakarą jis paliko telefoną koridoriaus spintelėje ir nuėjo į dušą. Ekrane

Kai sūnus pasakė, kad šiemet per Kalėdas man atvykti nereikia, stovėjau savo mažoje Klaipėdos buto virtuvėlėje. Vienoje rankoje — skilęs baltas puodelis, kitur — raktai nuo namo Palangoje,

Lietus pliaupė jau trečią valandą. Laisvės alėjoje žmonės spruko po tentais, o troleibusai kiekvienoje stotelėje nuleisdavo šnypštimą — lyg milžiniški katinai. Greta laikė Nojaus delną savajame. Šešiametis jau

Giedrė Vaitkutė dar vilkėjo karinę uniformą. Tik prieš keturias valandas ji nusileido Vilniaus oro uoste, grįžusi iš šešių mėnesių mokymų Zoknių aviacijos bazėje. Ant rankų ji laikė keturiolikos

Mano dukrai Austėjai tai buvo pirmasis skrydis. Jai šešeri. Po tėčio mirties praėjo dveji metai, ir tik dabar aš, Jurga, išdrįsau nupirkti dvi savaites Barselonoje. Bilietus pirkau taip,

Aš ten dirbau dvidešimt trejus metus. Niekada nemačiau, kad kas nors taip stovėtų prie kapo, lyg žemė po kojomis būtų pasiėmusi visus jo kaulus. Buvo spalio pradžia, Karmėlavos

Aš esu Aldona, gyvenu trečiame aukšte, Šilainiuose. Toks senas penkiaaukštis, kur kiekvieną vakarą pro ventiliacijos angą jauti, ką verda kaimynai — šiandien cepelinus, rytoj bulvių plokštainį. Mano butas