Vilniaus „Grand Hotel“ vestibiulis alsavo prabanga. Po krištolinėmis sietynų šviesomis skambėjo aukštakulniai, oras kvepėjo brangiais kvepalais ir užsienio cigarais. Arūnas Baltrušaitis stovėjo prie kolonos ir nervingai žvilgčiojo į laikrodį – tą patį sidabrinį, su išgraviruota data, kurio niekada nenusiimdavo. Sandorio akimirka. JAV investuotojai jau kylėjo liftu į dvidešimt antrą aukštą. Milijonai kabojo ant plauko.
Staiga kažkas timptelėjo jo švarko rankovę.
Arūnas krūptelėjo. Žemyn žvelgė liesas, gal dešimties metų berniukas nudėvėtais raudonais marškinėliais. Jo veide nebuvo nei baimės, nei gėdos – tik keista, suaugusio rimtis.
– Jūsų laikrodis, – tyliai tarė vaikas. – Visai kaip mano tėčio.
Verslininkui užgniaužė kvapą. Jis automatiškai čiupo ranką prie riešo. Sidabrinis apskritimas. „Omega Seamaster“. Vienintelis toks.
– Koks tavo tėčio vardas? – išspaudė jis, pats girdėdamas, kaip dreba balsas.
Berniukas žiūrėjo tiesiai, be mirksėjimo.
– Tomas.
Arūno keliai sulinko, tarsi kojos būtų tapusios vandeniu. Jis parklupo ant žvilgančio marmuro tiesiai viduryje vestibiulio. Prabangūs svečiai stabtelėjo, kažkas užrakinėjo telefono kamerą. Bet vyrui nerūpėjo.
Tomas. Tomas Kazlauskas – žmogus, kurį jis palaidojo giliai praeities pelenuose. Jo geriausias draugas, prieš septyniolika metų sudegęs liepsnose, gelbėdamas Arūną iš degančio sandėlio Gariūnuose. Visiems pasakojo, kad Tomas žuvo gaisre. Ir niekas niekada nesužinojo kito varianto.
Atitraukęs laikrodžio sagtį, verslininkas virpančiomis rankomis padavė jį berniukui.
– Imk. Tavo tėvas kažkada išgelbėjo man gyvybę.
Vaikas sugriebė laikrodį. Jo pirštai buvo šalti, bet nebuvo jokio virpėjimo. Tarpais jis žiūrėjo į daiktą taip, lyg viską žinotų iš anksto. Lyg repetavo šį susitikimą.
Arūnui per nugarą nubėgo šaltis. Jis instinktyviai apkabino berniuką, prisitraukė arčiau, jausdamas, kaip skylė krūtinėje plečiasi.
– Kur dabar tavo tėvas? – sušnibždėjo jis vaikui į ausį.
Berniukas pasistiebė, prisiglaudė prie vyro skruosto ir ištarė vieną sakinį. Balsas buvo plonytis, bet svėrė kaip švinas.
– Mano tėvas sakė: „Jei paklausi šito klausimo – vadinasi, dar niekam nepasakei tiesos apie tą naktį, kai aš dingau“.
Arūno veidas papilko. Kraujas sustingo gyslomis. Tie žodžiai negalėjo skambėti iš vaiko lūpų. Juos galėjo sugalvoti tik vienas žmogus visame pasaulyje – Tomas. Bet Tomas buvo miręs. Jis pats matė, kaip stogas užgriuvo, pats kvietė gelbėtojus, pats stovėjo prie nuodėgulių, kai tyrėjai nerado kūno.
Turbūt.
Vos tik sakinys nusėdo, berniukas staiga ištrūko iš glėbio ir nėrė pro stiklines duris. Arūnas pašoko. Jis šaukė: „Lukas!“ – nors net nežinojo vaiko vardo, tik taip išsiveržė. Atsitrenkė į durininką, išlėkė į lapkričio darganą. Vaikas jau bėgo Pilies gatve, paskui pasuko į siaurą tarpuvartę. Verslininkas nusimetė smokingo švarką ir nusekė iš paskos.
Bėgo pro Stiklių kvartalą, pro remontuojamus namus, pro kiemus su sudaužytais konteineriais. Plaučiai degė, kojos slydo per šlapius grindinio akmenis, bet jis nesustojo. Vaikas vis vedė gilyn – ten, kur baigėsi senamiesčio atvirukai ir prasidėjo apleisti sandėliai. Galiausiai berniukas pranyko pro aprūdijusias metalines duris buvusioje siuvykloje.
Arūnas įsiveržė vidun. Viduje buvo prieblanda, tik tolimame kampe ruseno maža žvakė. Ore tvyrojo pelėsių ir degėsių kvapas. O gal tik jam taip atrodė – visur, kur atsidurdavo Tomas, atsirasdavo dūmai.
Kampe, ant senos rašomosios mašinėlės stalo, gulėjo juosta ir blizgėjo tas pats „Omega“ laikrodis, jau padėtas. O šalia, vežimėlyje, sėdėjo žmogus. Veidas ištirpęs – randai, prarasta ausis, viena akis beveik užmerkta, bet lūpos atpažįstamos.
Tomas.
Arūnas suakmenėjo prie slenksčio.
– Tu… – jis negalėjo ištarti daugiau.
Tomas lėtai pakėlė randuotą ranką. Ant piršto žvilgėjo tas pats sidabrinis laikrodis – arba identiškas. Berniukas stovėjo prie jo, susigūžęs, bet jau be baimės.
– Atsisėsk, Arūnai. Pavargai bėgti, – Tomo balsas buvo šiurkštus, bet ramus. – Septyniolika metų aš laukiau. Septyniolika metų taisiau kūną po tuo stogu, kurį pats užvertei ant manęs.
Arūnas norėjo kažką pasakyti, bet burna buvo sausa kaip smėlis.
– Mes pralošėme visus pinigus apsimestiniam projekte. Tu pasiūlei sudeginti sandėlį dėl draudimo, – tęsė Tomas. – Tik tu žinojai, kad aš tą naktį būsiu viduje. Palikai mane, kai sprogo cisterna. Užrakinai vartus. Maniau, kad tai pabaiga.
Berniukas iš lėto priėjo prie vežimėlio ir įsmeigė akis į Arūną – liudininko, o ne sūnaus žvilgsniu.
– Aš išgyvenau. Pabėgau per rūsio kanalizaciją. Šliaužiau septynias valandas. Reabilitacijos, slėpimasis, nauja tapatybė. Bet niekad nepamiršau. O kai sužinojau, kad tu manai mane mirusiu… – Tomas stabtelėjo, lyg rinkdamas žodžius. – Nutariau sulaukti dienos, kai pats paklausi.
Iš vežimėlio po kaldra Tomas ištraukė diktofoną, užsidegusią raudoną lemputę. Visa Arūno išpažintis prieš penkias minutes, jo bėgimas, jo pirmasis suakmenėjimas viešbučio vestibiulyje – viskas buvo įrašyta. Be to, prieš kelias minutes Tomo sūnus per išmanųjį laikrodį jau persiuntė garso failą advokatui.
Pro skardinį stogą tolumoje pasigirdo policijos sirenos. Vis artėjo.
Arūnas nusviro ant purvinų grindų. Jis nešaukė, nesielė verkė, bet ašaros nebegalėjo nuplauti to, kas buvo padaryta. Priešais jį sėdėjo žmogus, kurį jis mylėjo kaip brolį, o paskui paliko mirti. O dabar tas brolis, gyvas ir sudegęs, laikė jo likimą rankoje.
Berniukas paėmė sidabrinį laikrodį nuo stalo, atsargiai uždėjo ant Tomo riešo. Tėvas paglostė jam galvą.
– Ačiū, Lukai. Tu viską padarei, kaip sakiau.
Sirenos užlėkė prie durų. Į vidų įsiveržė uniformos, bet Arūnas jau nekėlė galvos. Tomas, atsilošęs vežimėlyje, pirmąkart per daugelį metų giliai įkvėpė – ne dūmų, o laisvės.
Pro įskilusį langą į buvusią siuvyklą ėmė kristi šviesa. Laikrodis ant randuoto riešo tyliai tiksėjo. Dvidešimt trys minutės po dvyliktos. Jam niekada nebuvo taip laiku.
