Rugsėjis Utenoje tais metais buvo sausas ir šiltas. Per kiemą sklido paskutinių obelų, augančių už tvoros, kvapas. Dar prieš skambutį stovėjau prie pagrindinio įėjimo, glostydama rankomis kuprinės dirželį — pigią, bet tvarkingą, pirktą turgelyje prie autobusų stoties. Mama dirba slaugytoja Utenos ligoninėje, ir mes niekada neturėjome pinigų madingiems daiktams. Bet užtat ji mane išmokė laikyti nugarą tiesiai, net kai viduje viskas dreba. Šitoje mokykloje niekas manęs nepažinojo. Maniau, kad tai šansas.
— Žiūrėkite, naujokė, — pasigirdo šalia, kai ėjau per sporto aikštelę, aplenkdama ant suoliuko susėdusius vyresnius mokinius.
Apsimečiau, kad negirdžiu.
— Su tokia kuprine, — tęsė kažkuri mergina, — tai čia iš kokio kaimo.
Įsiminiau jos veidą. Rūta, vėliau sužinojau vardą. Jos balsas buvo garsus, tarsi tyčia skirtas visam kiemui. Už nugaros kažkas prunkštelėjo — gal iš mandagumo, o gal iš pritarimo.
Netrukus išsirikiavome prie centrinio laiptelio, kur klasės auklėtoja, griežta moteris žilais plaukais, mokytoja Vaitkuvienė, skaitė sąrašą. Mano pavardė buvo ketvirta nuo galo. Vos ji ją ištarė — Kuodytė — pajutau, kaip dešimtys akių sminga į sprandą.
— Kuodytė, — pakartojo Rūta, lyg bandydama žodį ant liežuvio. — O kas čia per Kuodytė?
Ji žengė žingsnį į priekį. Iš pradžių nieko nesupratau. Tada ji ištiesė ranką ir tiesiai parodė į mane pirštu — taip šiurkščiai, kad net mokytoja stabtelėjo.
— Pažiūrėkit! Dingę pinigai! — šūktelėjo Rūta. — Klasės fondas dingo nuo palangės. Buvo prieš dešimt minučių, dabar jo nėra. Ir, — ji išpūtė akis, — tik viena čia nauja.
Vos per kelias sekundes visas kiemas pradėjo šnibždėti. Pusšimtis nepažįstamų veidų apsikeitė žvilgsniais. Kažkas pasakė: „O gal…“ Kitas: „Vaje…“ Trečias: „Tai ką, kratysim?“
— Nustok, — tariau. Mano balsas buvo žemas ir lygus. — Aš nieko neėmiau.
— Visi taip sako, — atrėžė Rūta.
Pažvelgiau į savo rankas. Pirštai laikė kuprinės dirželį lygiai taip pat, kaip tada, kai po mamos budėjimo parsinešu jai sumuštinį, kurio ji nespėjo suvalgyti.
— Ar kas nors matė, kaip ji ėmė? — paklausė mokytoja Vaitkuvienė, įsiterpdama tarp mūsų. Jos balsas buvo pavargęs, bet ne piktas; ji neskubėjo kaltinti.
Pasigirdo tik tylus murmėjimas. Niekas nieko nematė.
— Tada, — pasakė mokytoja, — reikšti kaltinimų negalima.
Rūta piktai papurtė galvą. Jos skruostai degė dėmėmis — ryškiai raudonomis, kaip vasaros obuoliai, kurie pernoksta ir netrukus turi nukristi. „Ji tikrai tiki savo žodžiais“, — šmėstelėjo mintis. Bet aš tada dar nesupratau, kodėl.
Ir štai tada viskas sustojo.
Tiksliau, visi nutilo.
Prie galinės sporto salės sienos, ten, kur plytos buvo išdaužytos ir palikta tik metalinė sija, kažkas sukrebždėjo. Visi pasukome galvas.
Ten, ant žemės, tarp pernykščio viburnumo lapų, voliojosi nedidelė krūva pinigų — mūsų mažasis, šešto „B“ klasės fondas, renkamas dešimčių ir dvidešimčių eurų kupiūromis, perrištomis violetine gumyte. Tą rytą gūsiai blaškė šiukšles per kiemą, prisimenu, kaip moteris prie vartų kumščiavosi su skėčiu.
— Bet… — pradėjo Rūta. Jos balsas užgeso.
Pinigai gulėjo ne ten, kur ji sakė. Visai kitoje vietoje, prie pat konteinerio.
Mokytoja Vaitkuvienė priėjo, pasilenkė ir atsargiai paėmė ryšulėlį. Pakėlė jį virš galvos kaip kokį radinį. Tylą nutraukė tik vienas garsas: nutrūkęs gumytės spragsėjimas.
— Na štai, — pasakė mokytoja. — Dabar visiems aišku.
Ji nežiūrėjo į nieką konkrečiai. Bet kažkodėl jos žvilgsnis sušildė man krūtinę.
Rūta stovėjo, įsikibusi rankomis į kuprinės dirželius — jos pačios, markinės, brangios kuprinės su visais tais pakabučiais. Jos lūpos sučiuptos, tarsi žodžiai, kuriuos ji ruošėsi pasakyti, pavirto akmeniu. Ji žvilgtelėjo į mane, bet ne taip, kaip prieš minutę. Kažkas jos veide perslinko — ne atsiprašymas, o greičiau baimė, kad dabar aš galiu pasakyti ką nors naikinančio.
Aš nieko nepasakiau.
Tiesiog pasukau galvą į šoną ir pamačiau, kaip prie mokyklos vartų stovi Gabija, mano klasiokė, su kuria spėjome susipažinti prieš egzaminus, kai mama vežė mane dokumentų tvarkyti. Ji tyliai stebėjo visą sceną. Jos rankose buvo užrašų knygutė — ji kažką rašė, matyt, mokyklos laikraščio straipsnį. Ji žvilgtelėjo į mane. Tai buvo ne užuojauta. Tai buvo: „Aš mačiau. Ir užsirašiau.“
Viduje, koridoriuje, kai jau ėjome į pirmą pamoką, Rūta atsiliko nuo savo draugių ir prisivijo mane prie laiptų turėklo. Pirmame aukšte kvepėjo kreida ir kažkieno pamirštu sumuštiniu su dešra. Pro pravirą langą sklido tujų, pasodintų palei pamatus, kvapas.
— Palauk, — ji sugriebė mane už alkūnės. Pirštai buvo drėgni, sukibę nuo prakaito. — Aš… na, žinai. Pasitaiko.
Aš stabtelėjau.
Nežinau, ko ji tikėjosi. Gal kad nuleisiu akis? O gal rėksiu, raudodama, ant viso koridoriaus? Antro aukšto aikštelėje mokytojų kambario durys buvo praviros, girdėjosi, kaip kažkas pila vandenį į arbatinuką ir sako: „Ir vėl ta paauglių drama…“
Pažvelgiau į Rūtą taip, kaip mama žiūri į pacientus, kurie atsisako gerti vaistus: be pykčio, bet ir be pritarimo.
— Tau pasisekė, — pasakiau.
Ji sumirksėjo.
— Taip?
— Kad pinigai atsirado.
Ir aš nuėjau. Jos ranka nuslydo nuo mano alkūnės, tarsi niekada ten nebūtų buvusi.
Pamoka šeštame kabinete prasidėjo be vėlavimų. Sėdėjau prie lango, kur matėsi senoji mokyklos liepa. Prieš mane ant suolo gulėjo Gabijos padėtas lapelis: „Ketvirtadieniais po pamokų — laikraščio susirinkimas. Nori? Turim arbatos ir sausainių iš tėvų komiteto pinigų, kai kas nors aukoja. Šiandien turėsim apie ką rašyti. :)“
Kilstelėjau akis. Rūta sėdėjo pirmame suole, ir nors jos pečiai buvo tiesūs, ji nė karto neatsisuko.
Po skambučio, kai visi sugarmėjo į koridorių, prie manęs priėjo pati mokytoja Vaitkuvienė.
— Aš mačiau, — tyliai pasakė ji, — kad tu nebijojai stovėti ramiai, kai visi šaukė. Tai reta.
— Mano mama sako, — atsakiau, — kad nervams reikia eikvoti ne emocijas, o deguonį. Iškvėpiu. Kol jie šaukia.
Mokytoja nusišypsojo. Jos šypsena buvo pavargusi, bet tikra.
— Perduok mamai, kad ji išmokė teisingai. O aš… pasikalbėsiu su Rūta. Po pietų. Tai ne pirma jos tokia išdaiga. Tik anksčiau niekas neįrodydavo priešingai taip greitai.
Vakare, kai grįžau į mūsų nuomojamą butą Utenoje, netoli ligoninės, mama dar buvo darbe. Įjungiau šviesą ir ilgai stovėjau koridoriuje. Ant lentynos po veidrodžiu gulėjo mamos žinutė: „Ledai šaldiklyje. Pirmajai dienai. Gerai ar blogai — paskambink. Myliu. Mama.“ Ledai buvo pigūs, braškiniai, iš parduotuvės akcijos. Valgiau juos šaukštu tiesiai iš dėžutės, sėdėdama ant virtuvės palangės, ir žiūrėjau į kaimynų langus, kuriuose kilo ir leidosi paprastas, triukšmingas gyvenimas.
Telefoną įsijungiau tik devintą valandą. Pamačiau pranešimą į klasės grupę, į kurią buvau ką tik įtraukta. Rašė mokytoja Vaitkuvienė: „Dėl šios dienos įvykių. Klasės fondas nebuvo pavogtas — pinigai rasti. Dėkojame visiems už kantrybę. Prašome susilaikyti nuo nepagrįstų kaltinimų ateityje. Tai svarbu visiems — ir naujiems, ir seniems mokiniams.“ Nė vardo, nė pavardės. Bet visi žinojo, apie ką ji.
Įrašo komentarus išjungė.
O po dešimties minučių gavau asmeninę žinutę. Nuo numerio, kurio nepažinojau.
„Aš žinau, kad tai nebuvo vėjas. Aš tuos pinigus pamečiau pati — ėjau pro konteinerį, kai nešiau savo sportinius batelius, jie išslydo iš kuprinės kišenės. Bet tą akimirką pamačiau tave ir supykau. Už tai, kad stovi taip ramiai. Už tai, kad esi nauja. Nenorėjau, kad mane laikytų išsišokėle, tai ir pasakiau, kad pati juos ten padėjau — nesitikėjau, kad taip išeis. Tai buvo kvaila. Man labai gaila. Rūta.“
Perskaičiau žinutę du kartus.
Paskui atsistojau, įsijungiau šviesą koridoriuje, kad būtų šviesiau, ir pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Mano veidas buvo gležnas, su aštriais skruostikauliais, tarsi nulietas iš plono, ką tik sustingusio vaško. Paėmiau iš rankinės rašiklį ir užrašiau mamos lapelio kitoje pusėje didelėmis raidėmis: „Penktadienį 16 val. ateiti į mokyklos laikraščio susirinkimą. Gabija kviečia. Rūta parašė atsiprašymą.“ Ir tada, gerai pagalvojusi, pridūriau dar vieną sakinį: „Ledai buvo geri. Myliu ir aš. Austėja.“
Prieš miegą atsidariau mokyklos svetainę, kurią telefono naršyklė sunkiai atidarė — signalas mūsų bute kartais dingsta. Radau nuotrauką iš šios dienos. Kažkas fotografavo rytinę rikiuotę, kol Rūta dar tik veržėsi į priekį. Nuotraukoje aš stovėjau šone, viena, su kuprine. Bet už mano nugaros jau buvo matyti du žmonės: Gabija su savo užrašų knygute ir mokytoja Vaitkuvienė, žiūrinti tiesiai į objektyvą, tarsi ji jau tada žinojo, kaip viskas baigsis.
Išjungiau šviesą. Už lango Utena atsiduso šunišku vėsaus rugsėjo vėjo gūsiu. Kažkur kaimynystėje lojo šuo — ne piktai, o greičiau klausiamai, tarsi nespėjęs į paskutinį autobusą ir vis dar tikintis, kad durys atsidarys.
