Saulė negailestingai kaitino betoną, o Gabijos širdis daužėsi iš baimės ir gėdos. Vienas grubus stūmimas — ir ji jau gulėjo ant žemės, pajutusi aštrų skausmą nubrozdintame delne. Jos smėlio spalvos rankinė nukrito šalia, o iš jos išbiro visas kuklus gyvenimas: lūpų dažai, užrašų knygelė, skrydžio bilietas ir ausinės. Ji gulėjo apstulbusi, o akiniai ant nosies buvo kreivi, suteikdami jai dar labesnį bejėgiškumo pojūtį. Virš jos ant privataus lėktuvo laiptų stovėjo pilotas Mantas. Jis žiūrėjo į ją su tokia neapykanta, tarsi ji būtų didžiausia nusikaltėlė.
— Net negalvok čia lipti, — šaltu balsu nukirto jis. — Tokios merginos kaip tu neskraido tokiais reisais. Čia ne vieta pigiems drabužiams ir provincialiems veidams. Dingk iš čia!
Žodžiai smogė stipriau nei kritimas. Gabija greitai mirksėjo, bandydama sulaikyti ašaras. Jos pirštai drebėjo, kai ji bandė surinkti savo daiktus nuo karšto asfalto. Ji jautėsi tokia maža, tokia pažeminta prieš šį vyrą, kuris jautėsi padėties šeimininku. Bet staiga tylą nutraukė galingas variklio garsas. Juodas blizgantis visureigis sustojo visai šalia. Piloto veidas apsiblausė, jis akivaizdžiai nesitikėjo svečių.
Iš automobilio išlipo elegantiška moteris vardu Elena. Kiekvienas jos judesys išspinduliavo ramybę ir prabangą. Ji net nepažvelgė į pilotą. Ji priėjo tiesiai prie Gabijos, atsiklaupė šalia jos ant purvino betono ir švelniai padėjo atsistoti.
— Viskas gerai, brangioji, — tyliai ištarė ji.
Gabija pažvelgė į jos veidą ir palūžo. Ašaros nebevaldomai pasipylė per skruostus. — Mama… — teišlemeno ji, įsikibusi į Elenos ranką.
Elena stipriai apkabino dukrą, tarsi saugodama ją nuo viso pasaulio žiaurumo. Tada ji atsisuko į Mantą. Saulės šviesa žaidė ant lėktuvo sparnų, bet Elena atrodė dar didingesnė už bet kokį turtą.
— Mano dukra į lėktuvą lips pirmoji, — pasakė ji balsu, nuo kurio pilotui pašiurpo oda.
Mantas akimirksniu išbalo. Jo pasipūtimas dingo, palikdamas tik sumišimą ir baimę. — Dukra? Aš… aš nežinojau… — mikčiojo jis.
Elena žengė žingsnį arčiau. — Šis lėktuvas priklauso mūsų šeimai. Ir jūs ką tik parodėte savo tikrąjį veidą.
Ant pakilimo tako stojo spengianti tyla. Atrodė, kad net vėjas nustojo pūsti. Gabija lėtai pasitaisė akinius. Jos rankos vis dar virpėjo, bet akyse nebebuvo baimės. Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į Mantą — žmogų, kuris dar prieš akimirką ją žemino.
— Taigi… ar dabar man galima lipti? — paklausė ji ramiu, bet aštriu balsu.
Pilotas stovėjo sustingęs. Jo burna buvo pravira, bet jis negalėjo ištarti nei žodžio. Elena tuo tarpu išsiėmė telefoną. Jos veidas išdavė, kad tai tik pradžia. — Iškvieskite apsaugą ir operacijų vadovą prie trečiojo prieigos taško, — trumpai pasakė ji į ragelį. — Nedelsiant.
Mantas bandė žengti žingsnį žemyn, jo balsas drebėjo. — Ponia, aš tikrai nežinojau… maniau, ji čia atsidūrė atsitiktinai…
Elena atsisuko į atskubėjusį oro uosto vadovą. — Pakartokite tai dar kartą, — įsakė ji pilotui. — Pasakykite visiems, kad drįstate kelti ranką prieš moterį tik todėl, kad ji neatrodo „atitinkamai“.
Visiems tapo aišku: ši mergina nebuvo paprasta keleivė. Tai buvo Gabija Vaitkutė, šeimos verslo paveldėtoja, kuri tą dieną turėjo oficialiai perimti vadovavimą aviacijos kompanijai. Elena padėjo ranką dukrai ant peties.
— Nuo šiandien Gabija asmeniškai tvirtins kiekvieną skrydžio įgulą šiame oro uoste, — paskelbė moteris.
Piloto keliai sudrebėjo. Gabija žiūrėjo į jį ilgą sekundę. Jos žvilgsnyje nebuvo pykčio, tik liūdesys. — Jūs ne tik išmetėte mane iš lėktuvo, — tyliai pasakė ji. — Jūs bandėte išmesti mane iš mano pačios ateities.
Apsauga paėmė Mantą už rankų ir nusivedė. Jis dar bandė atsiprašinėti, bet Gabija nebeatsisuko. Ji pakėlė nuo žemės savo darbo pažymėjimą su nuotrauka ir įsidėjo į rankinę. Tada kartu su mama ji užlipo laiptais į lėktuvą. Šį kartą jos niekas nedrįso stabdyti.
Ar manote, kad išvaizda vis dar vaidina per didelį vaidmenį mūsų visuomenėje? Ar pilotas nusipelnė tokios bausmės, ar tai buvo per griežta?