Namas skendėjo mirtinoje tyloje, kurią trikdė tik vos girdimas senų grindų girgždesys. Elena stovėjo tamsiame koridoriuje, vilkėdama lengvus naktinius marškinius. Jos širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, jog visas pasaulis girdi jos nerimą. Ją pažadino ne triukšmas, o keistas, duslus šnabždesys, sklindantis iš anytos kambario. Tai nebuvo įprastas pokalbis. Tai buvo paslaptis, kurią oras nešiojo su ypatingu svoriu.
Pro praviras duris skverbėsi gintarinė šviesa, nušviečianti Elenos veidą. Ji matė savo vyrą, Tadą, sėdintį ant lovos krašto šalia savo motinos. Jo pečiai buvo įtempti, galva nuleista, tarsi jis neštų ant nugaros visą pasaulio naštą. Anyta, ponia Janina, laikė jį už rankos, bet jos veidas nebuvo guodžiantis. Jame matėsi šaltas skaičiavimas.
— Aš daugiau nebegaliu, mama… — Tado balsas lūžo. — Nežinau, kiek dar ištversiu šitą vaidinimą. Kiekviena diena su ja man tampa kančia.
Elenos pasaulis sugriuvo akimirksniu. Vaidinimas? Kiekviena šypsena, kiekvienas rytinis bučinys, visi ateities planai — ar tai buvo tik melas? Ašaros akimirksniu užpildė jos akis. Ji griebėsi durų staktos, kad nenukristų. Ponia Janina staigiu judesiu pakėlė ranką, nutildydama sūnų.
— Tyliau, — sušnibždėjo ji. — Tu ją pažadinsi. Tu juk žinai, kas pastatyta ant kortos. Mes negalime leisti, kad ji sužinotų tiesą dabar.
„Ją“. Ne Elena. Ne jo žmona. Tiesiog objektas, kurį reikia saugoti nuo tiesos. Elenos kūnas atšalo. Ji prisiminė visas tas akimirkas, kai jautėsi saugi jo glėbyje. Ar viskas buvo suplanuota? Tadas perbraukė ranka per veidą, jo veido bruožai išsikreipė nuo skausmo.
— Galbūt atėjo laikas jai prabusti, — pasakė jis šiek tiek tvirčiau. — Galbūt ji nusipelnė žinoti, į kokį pragarą pateko.
Elena netyčia krestelėjo, ir grindų lenta išdavikiškai sugirgždėjo. Anyta akimirksniu atsisuko į duris. Jos akyse Elena pamatė ne gėdą, o tikrą, stingdantį baimės šešėlį. Durys lėtai atsivėrė…
Elena stovėjo tarpduryje, drebėdama iš skausmo ir pasibjaurėjimo. Tadas pašoko nuo lovos, jo veidas buvo kupinas kaltės. Jis norėjo prieiti, bet Elena atsitraukė, tarsi jo prisilietimas būtų nuodingas. Ponia Janina atsistojo šalia sūnaus, jos žvilgsnis tapo kietas kaip akmuo.
— Elena… tai ne tai, ką tu manai, — sumuštas prabilo Tadas.
— O kas tai? — sušuko ji, ašaroms riedant skruostais. — Jūs kalbate apie mano gyvenimą kaip apie kažkokį projektą! Kas yra vaidinimas, Tadai? Mūsų santuoka? Mūsų meilė?
Tada įsiterpė anyta. Jos balsas buvo šaltas ir kontroliuojantis: — Tu neturėjai to girdėti. Mes saugojome tave. Tu buvai per daug palūžusi po tėvų mirties, tau reikėjo šio namo, šios ramybės. Mes tiesiog suteikėme tau saugumą.
Elena žiūrėjo į ją su siaubu. Saugumą? Melu grįstą narvą? Ji vėl pažvelgė į vyrą. Jis negalėjo pakelti akių. Galiausiai jis prisivertė prabilti.
— Pradžioje… taip, aš vaidinau, kad tave myliu. Tai buvo mamos planas, kad gautume priėjimą prie tavo šeimos palikimo. Bet Elena, prisiekiu, vėliau aš tave pamilau iš tikrųjų! Aš nebegaliu meluoti, nes mano jausmai tapo tikri.
Elenos lūpos virpėjo. Ji norėjo juo tikėti, bet skausmas buvo per stiprus. Ponia Janina įniršusi sušuko: — Tylėk! Tu viską sugadinsi! Mes dar negavome galutinio parašo!
Tadas pirmą kartą atsisuko į motiną su pykčiu: — Viskas baigta, mama. Aš daugiau nebebūsiu tavo lėlė. Elena, atleisk man…
Bet tada ponia Janina pasakė tai, kas privertė Eleną sustingti: — Ji vis dar nežino, kodėl tu iš tikrųjų ją vedėsi. Ji nežino apie tą naktį prieš penkerius metus ir tavo tikrąją kaltę dėl jos tėvų avarijos.
Tado veidas tapo pilkas. Elena lėtai pažvelgė į jį, jausdama, kaip širdis plyšta į tūkstančius šukių.
— Kodėl tu mane vedei? Ką tu padarei mano tėvams? — sušnibždėjo ji.
Kaip pasielgtumėte jūs, sužinoję, kad jūsų vyras yra susijęs su didžiausia jūsų gyvenimo tragedija, bet tikina jus dabar mylintis? Ar įmanoma atleisti tokią išdavystę vardan „tikros meilės“, kuri gimė iš melo? Laukiame jūsų nuomonės komentaruose!