— Pas mane rytoj darbininkai pradeda keisti vamzdžius, viską išgriaus iki betono. Taigi aš pas jus peržiemosiu. Kokią dešimt dienų, na, daugiausia mėnesį, — pareiškė Rūta, įriedėdama į mano prieškambarį lagaminą, panašų į nedidelę betono maišyklę. — Svečių kambarys juk laisvas?
Mano vyras Rokas stovėjo kiek atokiau už sesers ir stropiai tyrinėjo tapetų raštą. Atrodė taip, tarsi būtų labai dvasinga kandis, netyčia įskridusi į spintą ir dabar iš visų jėgų apsimetinėjanti pakaba. Mane jau pastatė prieš faktą, įprastą mano tvarką nušlavė buldozeriu, o vyras net nebandė apsimesti, kad mes tai aptarėme.
— Rokai? — kilstelėjau antakį, žvelgdama į sutuoktinį.
— Lina, na, juk tai force majeure, — burbtelėjo jis, slėpdamas akis. — Vis dėlto giminės. Ne į gatvę jai eiti.
Rūta jau nusiavė batus, užtikrintai nuspirdama mano batelius į kampą. Sakoma, mano namai — mano tvirtovė. Tik santuokoje dažnai paaiškėja stulbinantis paradoksas: kol tu stovi ant sienų su verdančia derva ir gini šeimą, tavo vyras apačioje tyčia atidaro vartus ir pardavinėja giminėms bilietus į ekskursiją po tavo teritoriją.
Nesiruošiau kelti scenos prieškambaryje. Galų gale, sprogę vamzdžiai — tikra nelaimė. Tačiau jau antrą dieną nelaimė ėmė įgauti įžūlaus buitinio užgrobimo pavidalą. Rūta okupavo vonios kambarį taip, tarsi rengtųsi ten laikyti apgultį: kriauklės kraštai apaugo flakonų baterijomis, primenančiomis barikadas iš Prancūzijos revoliucijos laikų. Mano brangus veido serumas ėmė tirpti bauginančiu greičiu.
Trečią dieną grįžau iš darbo ir virtuvėje užtikau studentiško bendrabučio filialą. Rūta sėdėjo prie stalo su dviem draugėmis. Stalas priminė Pompėją po išsiveržimo: visur trupiniai, nešvarios lėkštės, padažo dėmės. Mano brangiai brandintas sūris, pirktas ypatingai progai, buvo negailestingai sukarpytas kreivais griežinėliais.
— O, Lina, labas! — numojo ranka anyta. — Klausyk, mes čia indus į kriauklę sumetėme, įmesk į mašiną, mums skubu.
Ji nuskubėjo. Pažvelgiau į kalną riebaluoto plastiko ir keramikos. Nesiruošiau bartis. Tiesiog surinkau visus nešvarius indus į plastikinį dubenį ir atsargiai pastačiau jį tiesiai per svečių kambario patalus.
Vakare, kai pasigirdo pasipiktinęs grįžusios Rūtos spiegimas, Rokas atbėgo pas mane apvaliomis akimis:
— Lina, na, kam taip šiurkščiai? Ji juk viešnia! Pakentėk, greitai vamzdžius sutvarkys.
Tylėjau. Aiškintis, kodėl nenoriu būti nemokama tarnaite, į mano planus nebuvo įskaičiuota.
Penktą dieną paskambino anyta. Kazimiera — moteris tiesi kaip bėgis ir tokio pat sunkaus charakterio. Tačiau ji turi vieną milžinišką privalumą: ji negali pakęsti melo ir išlaikytinių.
— Lina, sveika. Mano nuomininkė tau dar ant galvos neužlipo? — be įžangos pradėjo anyta.
— Laikome gynybą, Kazimiera. Vamzdžiai keičiami, toks reikalas.
Ragelyje įsivyravo sunki, pikta tyla.
— Kokie vamzdžiai, Lina? Vakar Rūta pati prasitarė, kai gyrėsi man nuomos mokesčiu. Ji savo butą mėnesiui išnuomojo atvykusiems statybininkams. Sumojo užsidirbti, o gyventi atėjo pas jus dykai.
Lėtai nusileidau ant kėdės.
— O Rokas? — tepaklausiau.
— O Rokas žinojo, — atrėžė Kazimiera. Ir jos balsas prisisotino plieno. — O paskui man Rokas paskambino ir paprašė nesikišti. Taip ir pasakė: „Lina pašurmuliuos ir pripras, ji juk vis tiek visiems vakarienes gamina, viena lėkšte sriubos daugiau, viena mažiau“. Jis prašė tylėti, kad tu skandalo nepakeltum. Neaptarnauk jų, Lina. Jis pats pavertė tave svetima savo pačios namuose. Tegul supranta, jog žmona — ne buitinis priedas prie viryklės.
Kai pokalbis baigėsi, neturėjau nei ašarų, nei noro daužyti lėkštes. Viduje susidarė krištoliškai skaidri, šalta tuštuma. Mano vyras apsimetė, kad nepastebi, kaip manimi naudojasi. Ką gi. Vadinasi, aš apsimesiu, kad neturiu vyro.
Po darbo užsukau į parduotuvę. Nupirkau lygiai vieną lašišos steiką. Vieną avokadą. Vieną porciją salotų. Namuose ramiai pasigaminau vakarienę, išsiploviau po savęs vieną keptuvę, vieną šakutę ir atsisėdau prie stalo.
Netrukus trenkė durys. Į virtuvę įvirto Rokas, o paskui jį — Rūta.
— Mm, kaip kvepia! — trindamas rankas tarė vyras. — O mums kas vakarienei?
Neskubėdama nusišluosčiau lūpas servetėle.
— Neįsivaizduoju, Rokai. Ką tu nupirkai ir pagaminai savo seseriai, tą ir valgysite.
Rokas sustingo. Rūta pasipiktinusi šnypštelėjo:
— Kaip tai? Tu mums nepagaminai? Tai, apskritai, nėra svetinga!
Perkėliau žvilgsnį į anytą.
— Svečius, Rūta, kviečia šeimininkai. O žmonės, kurie apgaule įsikuria svetimuose namuose, kad galėtų nuomoti savo butą ir nemokamai maitintis už kito sąskaitą, vadinami kitaip.
Rūta pablyško ir triukšmingai parūko, o Rokas, užliedamas raudoniu, nelipo į akis.
— Lina… ko tu čia pradedi? — pabandė jis įjungti įprastą stručio strategiją.
— Aš baigiu, — ramiai atsakiau. — Tu nusprendei, kad neturi žmonos, su kuria reikia tartis, prieš paverčiant namus labdaringa nakvynės vieta. Gerai. Aš gerbiu tavo pasirinkimą. Vadinasi, dabar tu turi seserį, kurią pats maitini, po kurios pats skalbi ir kuriai pats perki tualetinį popierių. Mano pinigai jums daugiau neišleidžiami. Dosnumas svetimomis sąskaitomis visada atrodo gražiai, kol sąskaitos nepateikia tau pačiam.
Visą vakarą su lengva šypsena stebėjau, kaip mano vyras, keikdamasis, grumiasi prie viryklės su šaldyta višta. Tai priminė Šventojo Jurgio mūšį su lediniu slidžiu slibinu, ir slibinas akivaizdžiai ėmė viršių.
Kitą dieną Rūta pasiskundė mamai. Rokas, neištvėręs savarankiškos buities, taip pat pabandė pasitelkti Kazimierą kaip arbitrę. Jis paskambino jai garsiniu ryšiu tiesiai man girdint, tikėdamasis palaikymo.
— Mama, na, pasakyk jai! Tai juk nenormalu, mes vienuose namuose gyvename, o ji maistą nuo mūsų slepia! — zyzė keturiasdešimt septynerių metų berniukas.
Anyta balsas iš garsiakalbio sudundėjo taip, kad suspurdėjo taurės bufete:
— Sūnau! Tu pažadėjai seseriai komfortą svetimomis rankomis. Štai tavo rankos. Eik ir kurk. Lina tau ne virėja ir ne tarnaitė. O tu, Rūta, arba moki broliui pagal viešbučio tarifą, arba kraustaisi.
Pelninga Rūtos schema sužlugo kurtinančiu trenksmu. Pačiai pirkti maistą ir save aptarnauti pasirodė per brangu ir per daug vargo. Iškeldinti savo nuomininkų ji pagal sutartį negalėjo, todėl jai teko nuomotis studiją padieniui. Galiausiai beveik visas pelnas iš savo buto nuomos dabar iškeliavo svetimam būstui ir maistui. Schema ne tik nepasiteisino – ji pati save suėdė.
Jau kitą rytą, piktai barškindama betono maišyklės-lagamino ratukais, anyta paliko mūsų butą.
Kai už sesers užsitrenkė durys, Rokas su palengvėjimu iškvėpė. Jis priėjo prie manęs, atsipalaidavęs uždėjo ranką man ant peties ir nusišypsojo:
— Na, viskas, ačiū Dievui, išvažiavo. Taika? Kas šiandien vakarienei?
Atsargiai, dviem pirštais, nuėmiau jo ranką nuo peties.
— Vakarienei tau bus tai, ką pats išsivirsi, — lygiu tonu ištariau, išsitraukusi iš rankinės iš anksto paruoštą lapelį ir paguldžiau jį prieš jį. — Čia produktai, kuriais jūs naudojotės, sugadinto serumo kaina ir tavo dalis papildomų buitinių išlaidų. Nesiruošiu skaičiuoti kiekvieno litro vandens. Man svarbi ne kapeika, o tai, kad tu pažadėjai mano darbą ir pinigus be mano sutikimo.
Rokas atšlijo, jo veidas išsitempė.
— Lina… tu rimtai? Ji juk išvažiavo! Mes juk šeima!
— Šeima, Rokai, tai kai vienas kitą saugo, o ne pardavinėja žmonos komfortą tam, kad atrodytų geras broliukas, — kaliau kiekvieną žodį. — Kol nepervesi man šios sumos iš savo kortelės ir kol įrodysi darbais, kad moki būti partneriu, mes gyvename kaip kaimynai. Biudžetas atskiras. Lentynos šaldytuve taip pat.
— Tu tyčiojiesi! — sprogo jis, suprasdamas, kad kelio atgal į jaukią neatsakingumą nebėra. — Tai nesąmonė! Dėl kažkokios smulkmenos!
Pažvelgiau jam tiesiai į akis. Ramiai, be pykčio, be nuoskaudos. Tik su šaltu naujų taisyklių suvokimu.
— Tu apsimetei, kad nieko nevyksta, kai mane bandė išnaudoti. O aš tiesiog nustojau tavyje matyti vyrą. Priprask. Kaimynai nesiskandina, Rokai. Kaimynai tiesiog išrašo sąskaitą.
Apsisukau ir nuėjau į savo kambarį, palikdama jį stovėti vidury virtuvės. Jis žiūrėjo į lapelį su skaičiais, ir iš nuleistų pečių buvo matyti: jam pagaliau nušvito.
Pervedimas atėjo tą patį vakarą. Bet vyru Rokas nuo to automatiškai netapo.
Kitas savaites jis gyveno svečių kambaryje, pats pirko produktus, gamino ir po savęs tvarkė. O prieš siūlydamas kam nors užeiti nors penkioms minutėms, klausdavo manęs. Pirmą kartą ne dėl mandagumo, o todėl, kad pagaliau suprato: žmonos sutikimas nėra dekoratyvinis parašas po jau priimtu sprendimu.
Vyro vaidmenį galima prarasti ne tik dėl neištikimybės. Kartais pakanka tiesiog patylėti.
