Tądien Kauno senamiestyje kvepėjo šlapiu akmeniu ir rudens lapais. Toks kvapas, kuris limpa prie palto ir primena, kad žiema jau čia pat. Ties Vilniaus gatve, priešais kavinę „Kultūra“, stovėjo raudonas 1967-ųjų „Jaguar E-Type“ – toks ryškus, kad pro šalį einantys žmonės nejučia lėtino žingsnį.
Aš irgi sustojau. Ne todėl, kad ketinau pirkti. Tiesiog senas automobilis turi sielą – ir aš tą sielą jaučiu geriau nei dauguma žmonių jaučia vienas kitą. Stovėjau susikišusi rankas į nutrintos žieminės striukės kišenes ir žiūrėjau į chromuotus buferius. Mano batai buvo su rudens purvo dėmėmis, o plaukai po skarele – tikriausiai panašūs į varno lizdą.
Pro šalį žingsniavo vyras. Gerokai aukštesnis už mane, su tamsiai pilku kašmyro paltu. Jam turbūt buvo kokių penkiasdešimt. Ant riešo – „Breitling“, ant veido – pasidygėjimo išraiška, kurią puikiai pažinojau. Tokių žvilgsnių per keturiasdešimt dvejus metus buvo tiek, kad galėčiau jais visą Laisvės alėją nukloti.
– Atsargiai, moteryte, – tarė jis lietuviškai, bet su kažkokiu dirbtinai šaltu mandagumu. – Ta mašina verta daugiau nei jūsų butas. Nereikėtų net kvėpuoti ant jos.
Nusiėmiau vieną vilnonę pirštinę. Tą, kurią pati nusimezgiau prieš trejus metus ir kuri jau turėjo skylę ties nykščiu. Lėtai nusitraukiau, pirštas po piršto.
– Aš tik žiūriu, – pasakiau ramiai. – Grožis gi nemokamas.
Jis nusijuokė. Ne garsiai, o tuo pašaipiu pustoniu, kuris visada reiškia tą patį: „Tu man net juokinga, tu man – nesusipratimas.“ Atsigręžė į šalia stovintį vyrą su kostiumu – matyt, automobilių salono vadybininką – ir mostelėjo ranka mano kryptimi.
– Gal pasirūpinkite, kad tikri pirkėjai jaustųsi patogiai? Aš atvykau pirkti šitos mašinos, o ne dalyvauti socialiniame eksperimente.
Vadybininkas sutrikęs žvilgtelėjo į mane. Jo akyse buvo atsiprašymas, bet lūpos neprasivėrė. Matyt, irgi matė tik seną moterį su skylėta pirštine.
– Kiek planuojate siūlyti? – paklausiau.
Vyriškis kiek sutrikęs sumirksėjo.
– Ką, atsiprašau?
– Už „Jaguar“. Kiek planuojate siūlyti aukcione? Nes juk žinote, kad tai ne įprasta prekyba. Ši mašina parduodama Vilniaus automobilių aukciono labdaros vakarui. Minimali kaina – šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Bet už tokį modelį su originalia variklio galvute ir tik keturiasdešimčia tūkstančių mylių odometre kovos bent penki dalyviai.
Jo pašaipi šypsena sustingo. Vadybininkas išsižiojo, bet vėl nieko nepasakė.
– Jūs… dirbate čia? – paklausė vyriškis, dabar jau atidžiau nužvelgdamas mano striukę. Jo akys užkliuvo už skarelės, slidinėjančios per smakrą.
– Ne, – atsakiau. – Aš restauruoju senas mašinas jau dvidešimt septynerius metus. Mano vardas Laima Vėlyvienė. Prieš aštuonerius metus restauravau „Mercedes 300SL“, kurį jūsų sūnus nupirko Ciūricho aukcione. Berods, sumokėjo milijoną du šimtus tūkstančių. Teisingai?
Dabar jau ir vadybininkas neatitraukė nuo manęs akių. Vyriškis nurijo seilę. Staigiai trūktelėjo kaklaraiščio mazgą – lyg per ankštas būtų pasidaręs.
– Laima Vėlyvienė… – lėtai pakartojo jis. – Jūs ta, kuri dirbo su Jankauskio kolekcija?
– Su Jankauskio, su Petrausko, su Amerikos lietuvių fondu. Taip.
Iš salono išėjo vyras su juodu odiniu portfeliu. Jis buvo apkūnus, praplikęs, su senais akiniais ir languotais marškiniais, išlindusiais iš po megztinio. Visiška priešingybė tam, kuris stovėjo priešais mane.
– Laima, – tarė jis ir šyptelėjo. – Mačiau tave pro langą. Eikš, kavos išgertume. Aukciono vedėjas jau čia, reikia aptarti tavo ekspertinę išvadą dėl variklio. Tas galinis cilindras, kur žiedai keisti – ten tarpelis tarp trečio ir ketvirto minimalus, vos keturios dešimtosios milimetro, noriu, kad jis pats pamatytų tavo užrašus prieš pradedant.
Pilkas kašmyras sujudo.
– Pone Eidintai? – pratarė vyriškis. Jo balse atsirado keistai aukštas, įsitempęs tonas, pirštai suspaudė automobilio stovėjimo kortelę, kurią jis vis dar laikė rankoje. – Aš esu Andrius Vaitkus. Mes buvome susitikę prieš dvejus metus dėl galimo rangos kontrakto…
Eidintas, mano senas bičiulis ir didžiausio šalyje automobilių aukciono vadovas, stabtelėjo. Pažvelgė į Vaitkų taip, tarsi tik dabar jį pastebėtų.
– A, Vaitkus… – linktelėjo jis be emocijų. – Taip, prisimenu. Jūsų įmonė statė logistikos centrą.
– Taip! Ir mes vis dar ieškome patikimo partnerio pervežimams. Aš planavau jums paskambinti kitą savaitę…
Eidintas mostelėjo ranka – tas mostas buvo panašus į peilio brūkštelėjimą per lėkštę. Jis mostelėjo ir padėjo delną ant „Jaguar“ kapoto. Ant jo nykščio vis dar buvo tamsi dėmė nuo alyvos – kažką tikrino prieš ateidamas pas mane.
– Klausykit, – jo tonas buvo sausas ir pavargęs, toks, koks būna žmogaus, praleidusio visą rytą prie sugedusio keltuvo. – Laima pusę metų praleido paskutinės „Aston Martin“ rekonstrukcijos dokumentacijoje, nes gamykla davė brokuotus brėžinius. Ji išsiaiškino vietoje, su slankmačiu ir mikroskopu. Aš jai moku aštuoniolika tūkstančių už projektą, nes ji verta trigubai tiek. O jūs jos paklausti vardo nepagalvojot. Tai aš irgi turiu pagalvoti, ar man verta su jumis leisti laiką.
Jis timptelėjo portfelio rankeną aukščiau ir puse žingsnio pasitraukė link salono durų, palikdamas Vaitkų stovėti.
Vaitkus susvyravo ant kulnų. Jo skruostų oda įgavo kreidos atspalvį – lygiai tokį pat, koks būna glaisto pirminio šlifavimo metu, kai dar nepradėta dažyti.
– Man labai gaila, – pagaliau ištarė jis. Balsas buvo užkimęs, visai kitoks nei prieš kelias minutes. – Aš… nežinojau.
Aš užsimaukšlinau pirštinę. Tą pačią, su skyle ties nykščiu. Neskubėjau. Pajutau, kaip šiurkšti vilna užsikabina už nušiurusio nago krašto – reikėjo apsiikirpti, bet nebuvo kada, nuo keturių ryto sėdėjau prie transmisijos schemos.
– Bėda ne ta, kad nežinojote, – pasakiau. – Bėda ta, kad jums nereikėjo žinoti, jog esu kažkas, kad su manimi kalbėtumėtės kaip su žmogumi.
Eidintas pritariamai linktelėjo ir atidarė salono duris.
– Einam, Laima. Kavos. O jūs, pone Vaitkau… linkiu pagalvoti.
Mes nuėjome į vidų, kur kvepėjo oda, vašku ir ką tik užplikyta kava. Pro langą mačiau, kaip Vaitkus dar kelias minutes stovėjo ant šaligatvio. Jis nusiėmė pirštines – brangias, odines – ir lėtai jas glamžė delne, tarsi bandytų suprasti, ką su jomis daryti. Paskui jas susikišo į kišenę ir nuėjo net neatsisukęs.
Po savaitės, labdaros aukcione, „Jaguar“ buvo parduotas už dviejų šimtų trisdešimties tūkstančių eurų. Pinigai atiteko vaikų dienos centrui Žemuosiuose Šančiuose. Ir žinote, kas pasiūlė didžiausią sumą po pagrindinio pirkėjo? Andrius Vaitkus. Jis neįsigijo mašinos, bet jo čekis padengė beveik dešimtadalį sumos.
Manęs tuo metu salėje nebuvo. Man labiau patinka garažas nei šventės. Bet Eidintas vėliau papasakojo, kad Vaitkus tiesiog atsiuntė čekį per pasiuntinį. Be laiško, be žinutės. Tik data, suma ir jo parašas.
Raudonas „Jaguar“ dabar gyvena kažkur pajūryje, pas privatų kolekcininką.
O aš tą vakarą sėdėjau savo garaže ir baiginėjau naujas pirštines. Mezgiau jas beveik tamsoj – dega tik lempa virš darbastalio, o ant stalo guli ką tik atėjusios „Hazet“ galvutės, dar alyvotos nuo vakarykščio „Triumph“ suvedžiojimo. Kaire ranka laikau virbalus ir galvoju, kad šis kartas be skylės. Siūlas storas, natūrali vilna, keturios eilės lygaus rašto. Nykštį pabaigiau, užmaukšlinau ant rankos – priglunda. Bet per vidurį delno mezginys gavosi kiek šiurkštesnis, matyt, per daug užveržiau trečioje eilėje. Nieko tokio. Nuėmiau, padėjau ant kelių ir čiupinėjau nykščio galą, kur mezginys buvo lygus ir švelnus.
