Diena, kai su Dariumi parsivežėme mažąją Eleną namo, turėjo būti pati laimingiausia. Tačiau vos pravėrus lauko duris, mūsų penkiametis Titas sustojo tarpdury lyg įbestas. Rankose jis laikė vilnonį zuikį, kurį pats išrinko dovanų sesei, bet į kūdikio kambarį nėjo.
— Mama, čia ne mano sesė, — ištarė jis vos girdimai.
Iš pradžių tik šyptelėjau. Mėnesių mėnesius Titas gyveno vienu dalyku — laukimu. Jis pasakojo kiekvienam kieme sutiktam vaikui, kad bus geriausias brolis pasaulyje, padėjo man klijuoti lipdukus ant sienos virš lovytės, kartu rinkomės užuolaidas su baltomis žvaigždutėmis. Klaipėdos gimdymo namuose jis pirmą kartą paėmė Eleną ant rankų taip atsargiai, tarsi ji būtų iš cukraus. Pabučiavo jai kaktą.
O dabar stovėjo koridoriuje ir spoksojo į tamsą už kambario durų.
— Tita, pavargai? — paklausiau. — Gal nori, kad kartu nueitume pas ją?
Jis papurtė galvą. Akyse pasirodė kažkas, ko dar nebuvau mačiusi. Ne pyktis. Ne liūdesys. Greičiau — suaugusiam būdingas nepasitikėjimas.
Per kelias kitas dienas niekas nepasikeitė. Titas ne tik nenorėjo liesti sesės, bet net nekalbėjo apie ją. Kai Elena pradėdavo verkti, jis delnais užsidengdavo ausis ir išeidavo į sodą. Jei aš maitinau mažylę svetainėje, Titas net pro tą kambarį neidavo. Vakare jis atsisakė skaityti pasaką prieš miegą, nes lova stovėjo per metrą nuo vaikiškos lovytės.
Darius sakė — pavydas. Močiutė aiškino — krizė, praeis, duok laiko. Bandžiau su juo kalbėtis, bet jis užsisklęsdavo kaip mažas šliužas savo kiaute. Tik žiūrėdavo į mane tomis didelėmis rudomis akimis ir kartodavo tą pačią frazę:
— Čia ne mano sesė.
Vieną popietę radau Titą tupintį vaikų kambario tarpduryje. Jis nekūkčiojo, bet skruostai buvo šlapi. Sėdosi sau ant kulnų ir spoksojo į Eleną, miegančią savo lopšyje.
Atsisėdau greta. Tylėjome abu. Tada jis paėmė mane už rankos ir stipriai suspaudė.
— Mama, tu parsivežei ne tą kūdikį.
Šį kartą jo balse skambėjo ne užsispyrimas, o tokia aiški, šalta baimė, kad man nugara perbėgo šiurpas.
— Kodėl taip sakai, širdele?
— Nes aš mačiau, ką jie padarė ligoninėje.
Apkabinau jį per pečius. Jis įsikniaubė man į pažastį ir ėmė pasakoti viską, ką matė tą dieną, kai Darius išsivedė jį į kavinę apačioje nusipirkti apelsinų sulčių.
— Aš grįžau atgal, — šnibždėjo jis. — Palikau savo plastikinį drambliuką ant palangės. Ėjau pasiimti. Ir pamačiau, kaip kažkokia moteris paėmė mūsų kūdikį iš tavo kambario ir nunešė į kitą kambarį. Paskui ji grįžo su kitu kūdikiu ir paguldė šalia tavęs.
Pajutau, kaip oras pasidaro storas, lipnus. Širdis trinksėjo smilkiniuose.
— Ir tu nieko nesakei?
— Bijojau, kad manimi nepatikėsi.
Tada jis pakėlė galvą ir pridūrė tai, nuo ko man visiškai sustojo kvėpavimas:
— Aš žinau, kad tai ne mano sesė, nes mano sesė turėjo mažą raudoną dėmę ant riešo. Kaip paukščiukas. O ši — be nieko.
Tą pačią akimirką čiupau telefoną. Skambinau į Klaipėdos gimdymo namus. Mano balsas virpėjo, bet stengiausi kalbėti aiškiai. Paprašiau patikrinti registracijos įrašus, kamerų įrašus, viską, kas buvo padaryta tą dieną, kai gimė Elena.
Po dviejų valandų mums paskambino. Slaugytojos viršininkė prašė atvykti.
Kai atvažiavome, mūsų laukė vyresnio amžiaus gydytojas pavargusiomis akimis ir direktorės veido išraiška. Koridorius kvepėjo spiritu ir vaikiška pudra. Mus nusivedė į mažą kabinetą be langų. Ant stalo gulėjo atverstas segtuvas su dviem gimimo kortelėmis.
Gydytojas sunkiai atsiduso.
— Privalome jums kai ką pasakyti. Tą dieną iš tiesų įvyko klaida. Du naujagimiai buvo trumpam sudėti ne į savo lovytės po planinės apžiūros. Mūsų darbuotojai klaidą pastebėjo tik dabar, gavę jūsų skambutį.
— Ką reiškia „klaida“? — paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.
— Dvi mergaitės buvo sumaišytos. Jūsų dukra… — jis stabtelėjo, tarsi rinkdamas žodžius, — buvo atiduota kitai šeimai.
Pajutau, kaip Darius sugriebia mano ranką. Titas stovėjo tarpduryje ir tylėjo.
— Bet jūsų sūnus pastebėjo tai, ko nepastebėjo niekas kitas, — tęsė gydytojas, žvilgsniu rodydamas į Titą. — Jis papasakojo apie raudoną dėmę. Mes patikrinome. Jūsų naujagimio kortelėje iš tiesų užfiksuota maža hemangioma ant kairiojo riešo.
Taip. Ta maža dėmelė, panaši į pusmėnulį, kurią pastebėjau iškart po gimdymo. Aš pati buvau ją užmiršusi per tą šurmulį, skausmą, bemieges naktis. Užmiršau. O jis — ne.
Po kelių dienų mudvi su Dariumi vėl sėdėjome automobilyje prie gimdymo namų Klaipėdos centre. Ant galinės sėdynės buvo prisegtos dvi kėdutės. Titas laikė ant kelių vilnonį zuikį, kurio niekam nebuvo atidavęs.
Į salę įėjo jauna pora — moteris ir vyras. Moteris glaudė prie krūtinės mėlyną vokelį. Priėjome vieni prie kitų taip tyliai, kad buvo girdėti tik žingsniai ant linoleumo.
Ji atidavė man mėlyną vokelį. Aš jai — rožinį.
Pažvelgiau žemyn. Ant mažulės riešo buvo ta pati dėmelė. Raudona. Mažytė. Gyva.
Titas priėjo arčiau. Jis nieko nesakė. Tiesiog uždėjo delną ant sesės rankytės ir nusišypsojo.
Ta šypsena buvo verta visko.
