Lietus pylėsi su tokia jėga, kad atrodė, jog dangus nusprendė visiems laikams nuplauti šį miestą nuo žemės paviršiaus. Gatvės pavirto šniokščiančiais srautais, o pilki pastatai tirpo melsvoje migloje. Tomas, jaunas studentas, ką tik baigęs papildomą pamainą bibliotekoje, skubėjo link metro, sandariai susisupęs į seną paltą. Jis svajojo tik apie karštą arbatą ir tylą, bet staiga per griaustinio riaumojimą prasiveržė garsas, nuo kurio širdis susitraukė į ledinį mazgą.
— Prašau! Nupirkite jį! Maldauju jūsų! — šis vaikiškas šauksmas buvo aštrus kaip peilio ašmenys.
Tomas sustojo. Prie seno žibinto stovėjo maža mergaitė, kokių aštuonerių metų. Jos vardas buvo Eglė. Ji buvo permirkusi iki siūlo galiuko, jos ploni pečiai trūkčiojo nuo šalčio, bet ji nėjo į priedangą. Mergaitė abiem rankomis laikėsi įsikibusi į ryškiai rožinį dviratį. Jis atrodė keistai — per daug švarus, beveik naujas, visiškai ne savo vietoje tarp šio purvo ir beviltiškumo. Ant vairo kabojo permirkusio kartono gabalas, kuriame kreivomis raidėmis buvo išvedžiota: „PARDUODAMA“.
Tomas priėjo arčiau, jausdamas keistą nerimą. Jis pritūpė prieš ją, bandydamas pažvelgti į akis, kurios švietė iš nevilties.
— Vaikeli, kas nutiko? Kodėl tu čia viena per tokią audrą? — tyliai paklausė jis.
Eglė pakėlė galvą, ir jos veidas persikreipė nuo skausmo. Ašaros maišėsi su lietaus lašais, riedėdamos blyškiais skruostais.
— Mano mama… ji jau tris dienas nieko nevalgė. Mes visiškai nebeturime pinigų. Tai viskas, ką turiu. Prašau, paimkite dviratį, duokite bent kiek duonai ir vaistams, — jos balsas drebėjo, pereidamas į šnabždesį.
Staiga atmosfera aplink pasikeitė. Tomas pajuto pakaušyje šaltuką, kuris neturėjo nieko bendra su liūtimi. Jis lėtai atsistojo ir apsidairė. Iš tamsios tarpuvartės išėjo keturi vyrai juodais brangiais kostiumais. Jie stovėjo nejudėdami, tarsi statulos, ir tiesiog stebėjo. Jų veidai buvo be emocijų, o žvilgsniai sutelkti į mažą mergaitę ir jos dviratį. Pasaulis aplink tarsi sustojo, lietaus garsas pradėjo nykti, užleisdamas vietą sunkiai, grėsmingai tylai.
Vienas iš vyrų žengė žingsnį į priekį. Jo brangūs batai garsiai tėškėsi į balą, ir šis garsas nuskambėjo kaip šūvis. Eglė išbalo dar labiau, jos baimė virto tikru teroru.
— Prašau… greičiau, kol jie nepriėjo! — ji įsitvėrė į dviračio rankenas taip stipriai, kad jos pirštai pabalo.
Tomas vėl pažiūrėjo į dviratį. Kažkas buvo ne taip. Jis pastebėjo po sėdyne keistą ryšulį — baltas audeklas, kruopščiai perrištas virve, iš kurio lėtai lašėjo vanduo. Kažkas viduje šiek tiek sujudėjo nuo vėjo.
— Kas tai? — sumurmėjo vaikinas, tiesdamas ranką link ryšulio.
Eglė užmerkė akis ir pašnibždėjo:
— Neliesk… nereikia…
Tą akimirką griaustinis sprogo tiesiai virš jų galvų, ir keturi vyrai vienu metu puolė bėgti jų link.
Tomas nespėjo išsigąsti — instinktas suveikė greičiau už protą. Jis sugriebė mergaitę už rankos, kita ranka pagriebė dviratį ir puolė į kiemų gilumą. Vyrai kostiumais bėgo stebėtinai darniai, neskleisdami jokio nereikalingo garso, o tai gąsdino dar labiau. Vaikino širdis daužėsi pačiose ausyse. Jie įbėgo į seno namo laiptinę, kur Tomas žinojo slaptą išėjimą per rūsį.
Kai jie pagaliau atsidūrė saugioje vietoje, prietamsiame koridoriuje, Eglė nukrito ant kelių, sunkiai kvėpuodama. Tomas pastatė dviratį ir vėl pažvelgė į tą paslaptingą ryšulį po sėdyne.
— Dabar turi paaiškinti, kas vyksta, — rimtai tarė jis. — Kas tie žmonės ir kas tame audekle?
Mergaitė drebančiomis rankomis atrišo mazgą. Tomas tikėjosi pamatyti bet ką: pinigus, dokumentus ar ką nors neteisėto. Bet kai audeklas išsiskleidė, jis sustingo. Ten gulėjo senovinė ikona sidabriniame rėme, o po ja — pluoštas laiškų, perrištų juostele.
— Tai mano senelio dienoraštis, — sušnabždėjo Eglė. — Jis buvo juvelyras. Tie žmonės… jie ieško ne ikonos. Jie ieško seifo kodo, kurį jis paslėpė šiuose laiškuose. Jie išmetė mus iš buto, ir mama susirgo iš sielvarto. Norėjau parduoti dviratį, kad nupirkčiau jai vaistų, bet negalėjau palikti dienoraščio namuose, nes jie būtų jį radę.
Tomas suprato, kad mergaitė tapo atsitiktine liudininke ar dalyve didelio žaidimo, apie kurį net neįtarė. Jis išsitraukė telefoną ir surinko pažįstamo žurnalisto, kuris užsiėmė tyrimais, numerį. Tą naktį jis nepaliko Eglės. Jis padėjo jai rasti saugią vietą, o dienoraštis tapo raktu atskleidžiant didelę statybų mafiją, kuri metais atiminėjo butus iš vienišų žmonių visame mieste.
Po mėnesio Tomas sutiko Eglę su mama parke. Jos atrodė laimingos, o Eglės mama, ponia Marija, nepavargo dėkoti vaikinui už jo drąsą. Dviratis dabar stovėjo jų naujo buto balkone — kaip priminimas apie tai, kad net tamsiausią naktį galima rasti šviesą, jei nepraeini pro šalį matydamas svetimą bėdą.
Kaip pasielgtumėte Tomo vietoje, jei pamatytumėte tokią mergaitę per lietų — praeitumėte pro šalį ar rizikuotumėte savo gyvybe dėl nepažįstamosios? Ar tikite, kad gerumas visada sugrįžta su kaupu?