Prieš ketverius metus Algiui mirus žmonai, jo pasaulis tarsi sustojo. Jis pardavė butą Kaune, paliko traumatologo praktiką ligoninėje ir persikėlė į apleistą sodybą ant Čepkelių raisto krašto. Dukros skambindavo kas antrą savaitę, bet jų gyvenimai sukosi Vilniuje ir Berlyne, o Algis vis labiau paskendo tyloje. Dabar jis buvo Dzūkijos nacionalinio parko inspektorius – vienintelis darbas, kuriame jo įgūdžiai dar turėjo prasmę, nors ir visai kitokią nei operacinėje.
Tą ankstyvą kovo rytą sniegas dar traškėjo po kojomis, bet oras jau kvepėjo atlydžiu. Algis sunkiais žygio batais brido palei Merkio senvagę, o jo vokiečių aviganis Reksas nėrė per sausus paparčius, uostinėdamas pėdsakus.
Prie pat Kirkilonių atodangos Reksas staiga sustojo ir pradėjo skalyti. Ne įprastu lojimu, o aukštu, isterišku cypimu, kokio Algis nebuvo girdėjęs dešimt metų.
Algis paspartino žingsnį. Atodangos kraštas čia buvo pavojingas – smiltainis byrėjo gabalais, o apačioje, gal keturiasdešimt metrų žemiau, riogsojo aštrūs rieduliai. Prie pat bedugnės kažkas judėjo.
Lūšis.
Didžiulis žvėris kabojo ant siauros uolienos atbrailos, įsikibęs priekinėmis letenomis į atplyšusią beržo šaknį. Užpakalinės kojos nervingai grandė orą, bandydamos rasti atramą. Kairysis šonas buvo kruvinas – greičiausiai nusibrozdino griūdama. Geltonos akys buvo išpūstos iš siaubo ir skausmo.
Algis žinojo, kad bet koks staigus judesys nulems gyvūno mirtį. Jis tyliai atsigulė ant pilvo, jausdamas, kaip šaltis iš karto įsiskverbia pro striukę, ir pradėjo ropoti pirmyn. Reksas liko už nugaros, supratęs komandą be žodžių.
– Ramiai, ramiai… – sušnibždėjo Algis, ištiesdamas ranką.
Lūšis prunkštelėjo ir bandė kirsti letena. Nagai brūkštelėjo per Algio pirštinę, palikdami gilią rėžį. Jis net neatsitraukė. Kai žvėris vėl nuslydo per kelis centimetrus, Algis tiesiog griebė jį abiem rankomis už priekinių kojų.
Traukimas virto agonija. Raumenys ant pečių įsitempė iki skausmo, batai slydo per sniegą link bedugnės krašto. Lūšis svėrė gerus dvidešimt kilogramų, ir kiekvienas jos mėginimas išsilaisvinti vertė Algio kūną slinkti žemyn. Jis girdėjo, kaip po juo traška smiltainis. Dar vienas trūktelėjimas – ir jie abu nuriedės žemyn.
Algis sukando dantis ir riktelėjo ne tiek iš pykčio, kiek iš paskutinių jėgų. Staigiu judesiu jis permetė lūšį per bedugnės kraštą. Žvėris dunkstelėjo į sniegą, apsivertė ir akimirksniu atsistojo, nors užpakalinė koja akivaizdžiai šlubavo.
Dabar jie buvo vienas prieš kitą. Metras atstumo. Lūšis sunkiai kvėpavo, iš jos nasrų kilo garų debesėliai. Algis gulėjo ant šono, beveik nebegalėdamas pajudinti rankų.
Ir tada lūšis padarė tai, ko jis nesitikėjo.
Ji nespruko į tankmę. Ji nespjovė ir nepuolė. Vietoj to, žvėris lėtai prišlubavo prie Algio, sustojo per žingsnį, nuleido galvą ir švelniai palietė savo kaktimi jo sulaužytą ranką – tą pačią, kuria jis ją buvo įsikibęs. Tada lūšis atsitraukė kelis žingsnius atgal, atsisėdo ir ėmė monotoniškai, giliai murkti, kaip tai daro naminės katės prie mirštančių šeimininkų.
Algis gulėjo apstulbęs. Jis matė, kad žvėris neketina bėgti. Bet dar keisčiau buvo tai, kad Reksas nepuolė. Šuo lėtai priėjo iš už nugaros ir atsigulė per tris metrus nuo lūšies, tarsi suprasdamas kažkokį susitarimą.
Algio ranka buvo lūžusi. Jis tai žinojo iš profesionalios patirties – stipininis kaulas, galbūt ir plaštaka. Skausmas atbuko, užleisdamas vietą šaltam tirpimui. Jis bandė atsistoti, bet galva apsisuko. Čia pat, šalia bedugnės, sniegas buvo nusėtas tamsiomis dėmėmis. Jo kraujas.
Laikrodis rodė dešimtą ryto. Mobilusis ryšys čia neveikė, o iki artimiausio kelio buvo mažiausiai šeši kilometrai. Algoris žinojo, kad jei jis praras sąmonę, greičiausiai nebeatsibus – naktį temperatūra nukris iki minus dešimties.
Jis pasikėlė ant alkūnių ir pradėjo šliaužti. Lūšis nesitraukė. Ji ėjo greta – lėtai, šlubuodama, bet tiksliai kartodama jo kryptį. Kartais ji sustodavo, palaukdavo, kol Algis pašliauš kelis metrus, ir vėl žengdavo pirmyn.
Po valandos Algio sąmonė ėmė blėsti. Prieš akis plaukė pilkos dėmės. Jis bandė suskaičiuoti, kiek laiko praėjo, bet skaičiai išsitrynė. Jis sustojo, atsirėmė nugarą į samanotą pušį ir užsimerkė.
Pabudimas buvo staigus ir skausmingas. Lūšis laižė jam veidą. Ne švelniai, o šiurkščiai, draskydama odą kaip švitriniu popieriumi. Kai jis atmerkė akis, žvėris atsitraukė, pažiūrėjo jam tiesiai į akis ir garsiai, reikliai sumiaukė. Tada apsisuko ir nušlubavo kelis žingsnius pirmyn, link tankmės.
Ji norėjo, kad jis sektų paskui.
Algis šliaužė. Jis nebegalvojo, tik judėjo, kol rankos ir keliai virto vienu ištisiniu skausmu. Lūšis vedė jį siauru tarpekliu, paskui – per šaltą upelį, kuriame jis vos nenuskendo. Galiausiai, kai sutemos jau pradėjo tamsinti dangų, Algio pirštinės užkliuvo už kažko kieto.
Asfaltas. Kelias. Ant jo – sustojęs tamsiai mėlynas mikroautobusas. Pro šviesą matėsi išsigandusios moters veidas.
Paskutinis dalykas, kurį Algis pamatė prieš prarasdamas sąmonę, buvo lūšis, stovinti ant aukštumos šalia kelio. Tada ji tyliai dingo tarp medžių.
Kitą rytą Sanatorijos ligoninės palatoje Algis atsimerkė. Jo ranka buvo sugipsuota, kūnas – nusėtas mėlynių ir įbrėžimų, bet gyvas. Gydytoja pasakė, kad dar valanda – ir jis būtų miręs nuo hipotermijos.
Po savaitės Algis grįžo į sodybą. Reksas jį pasitiko prie vartų, bet elgėsi keistai – vis bėgdavo prie miško pakraščio, vizgindamas uodegą, ir lojo ne piktai, o tarsi kviesdamas.
Ant akmens prie pat durų gulėjo negyvas kiškis. Šviežias. O sniege aplinkui driekėsi lūšies pėdsakų ratilai.
