Naktis virš užmiesčio plento tvyrojo tiršta ir sunki, o pro šalį lekiančių žibintų šviesos priminė piktas ugnines akis. Viktorija abiem rankomis gniaužė vairą, nors viena jų drebėdama spaudė telefoną. Jos veidas, kadaise spindėjęs ramybe, dabar buvo virtęs skausmo kauke: ašaros srovėmis plovė skruostus, o tamsus tušas išskydo, palikdamas juodus pėdsakus, tarsi pati tamsa būtų įsigėrusi į jos odą.
— Jis mane persekioja… Jis nesustos! — šaukė ji užkimusiu balsu į objektyvą, o jos žodžius skandino riaumojantis variklis.
Automobilis skriejo per tamsą, padangos kaukė ant kiekvieno posūkio. Viktorija dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir jos širdis akimirkai nustojo plakusi. Ten, visai šalia, spigino akinantys žibintai. Jie buvo per arti, per ryškūs, negailestingai skrodžiantys jos mašinos saloną ir apnuoginantys jos baimę. Kiekvienas variklio griausmas už nugaros vertė jos kvėpavimą dažnėti, kol galiausiai telefonas beveik išsprūdo iš drėgnų delnų.
— Prašau… kas nors, padėkite man… — sušnibždėjo ji, kai staiga pasigirdo metalinis trenksmas.
Smūgis buvo toks stiprus, kad automobilis šoktelėjo į priekį, o Viktorija aiktelėjo iš skausmo, pajutusi, kaip saugos diržas įsirėžė į krūtinę. Šviesa užpildė visą veidrodėlį, nebepalikdama vietos nakčiai. Rankos ant vairo virpėjo nebekontroliuojamai, o kelias priekyje tapo viena didele pilka dėme. Staiga iš šoninės gatvės išniro kitas šešėlis — kita mašina, per greitai, per staigiai. Viktorija staigiu judesiu pasuko vairą, kamera nuskriejo į šoną, o prieš pat susidūrimą ji spėjo ištarti tik tris žodžius:
— Jis mane rado… — Tada viskas paskendo kurtinančiame metalo klyksme ir stojo mirtina tyla.
Marius, jaunas veterinarijos studentas, skubėjo namo po vėlyvos praktikos ūkyje, kai pamatė pakelėje rūkstantį metalo laužą. Jo senas visureigis sustojo cyptelėdamas, ir vaikinas nieko nelaukęs puolė prie sudaužytos mašinos. Viduje jis pamatė jauną moterį, kurios galva buvo nusvirusi ant saugos pagalvės. Aplink tvyrojo aitrus benzino ir degėsių kvapas, o vienintelis garsas buvo auštančio metalo traškėjimas.
— Ar girdite mane? Prašau, atsiliepkite! — šaukė Marius, bandydamas jėga atplėšti užsikirtusias dureles.
Viktorija pamažu atgavo sąmonę. Pirmas dalykas, kurį ji pajuto, buvo ne skausmas, o mirtinas šaltis. Pamačiusi virš savęs pasilenkusį vaikiną, ji iš pradžių bandė trauktis, jos akyse vis dar atsispindėjo tas pats košmaras, nuo kurio ji bėgo. Tačiau Mariaus balsas buvo ramus ir raminantis, visiškai nepanašus į tą monstrą, kuris ją vijo keliu.
— Viskas gerai, aš esu Marius. Jūs saugi, greitoji pagalba jau pakeliui, — tarė jis, uždėdamas savo striukę jai ant pečių.
— Jis buvo čia… Jis mane stūmė nuo kelio… — karščiuodama šnabždėjo Viktorija, jos akys lakstė po tamsų mišką.
Vaikinas apsidairė aplinkui. Kelias buvo tuščias. Nebuvo jokių kitų stabdymo žymių, jokių nuolaužų, kurios priklausytų kitam automobiliui. Tik Viktorijos mašina ir gilus griovys. Kai atvyko policija, pareigūnai tik gūžčiojo pečiais — moters pasakojimas atrodė kaip haliucinacija, sukelta streso ar nuovargio. Tačiau Marius, padėdamas pareigūnams apžiūrėti vietovę, šiek tiek toliau žolėje rado kai ką, kas privertė jį nutirpti. Tai buvo nešiojama vaizdo kamera, nukreipta tiesiai į tą vietą, kur įvyko avarija, ir ant jos vis dar mirksėjo raudona „REC“ lemputė.
Kaip manote, ar įmanoma, kad kažkas specialiai suplanavo šią katastrofą, kad ji atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas? Ar tikite, kad nepažįstami žmonės gali pasirodyti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje ne atsitiktinai? Parašykite savo nuomonę komentaruose!