Mano penkioliktasis gimtadienis turėjo tapti nepamirštamas. Tėvas išsinuomojo visą antrąjį „Žuvėdros“ restorano aukštą Neringoje, tiesiai prie marių – už salę sumokėjo pustrečio tūkstančio, mama paskui dar ilgai jam priekaištavo, bet tą vakarą abu šypsojosi. Pro langus matėsi tolumoje žybčiojantys žvejų laivelių žiburiai, o salė tiesiog skendėjo bijūnuose ir mažytėse žvakėse ant kiekvieno staliuko – mama visada mokėjo sukurti stebuklą iš, regis, visiškai paprastų dalykų.
Sėdėjau savo vežimėlyje su švelniai mėlyna suknele, kurią siuvėja Laima baigė siūti prieš pat iškilmes – prisiseginėdama segtuką ji vis burbėjo, kad ranka dreba nuo kavos, – ir klausiausi, kaip giminaičiai iš Vilniaus, Kauno ir net tolimosios Šilutės man sako, kad atrodau nuostabiai. Šypsojausi. Bet mano akys visą laiką krypo į nedidelį šokių aikštelės pakraštį prie lango. Ten, kur turėjo skambėti gyva muzika.
Nuo pat mažens svajojau šokti. Net tada, kai gydytojai tik gūžčiojo pečiais, o tėvai iš paskutiniųjų vežiojo mane po reabilitacijos centrus – aš vakarais žiūrėdavau senus šokių konkursų įrašus ir mintyse kartodavau kiekvieną žingsnį. Tyliai. Niekam nematant.
Vakaras buvo šiltas, orkestras jau derino instrumentus, o padavėjai nešiojo aukštas taures su putojančiu obuolių sidru – „Fizz“, berods, aštuoni eurai už butelį. Viskas atrodė beveik tobula. Beveik.
Tėvas jau artinosi prie manęs – jis visada pažadėdavo mane pakelti ir nors kelias minutes pasupti pagal muziką, laikydamas ant rankų. Mūsų senas baltas „Passat“ stovėjo aikštelėje, o tėvo delnuose, prisimenu, visada kvepėdavo benzinu ir šienu. Tokia mūsų tradicija, sena ir kartu skaudi. Tačiau būtent tą akimirką pravėrė durys.
Iš pradžių pagalvojau, kad kažkuris iš padavėjų pamiršo jas uždaryti. Bet į salę įžengė basa mergina. Basa. Suplėšytais džinsais, išblukusiais marškiniais ir sena kuprine per petį – iš šono kyšojo termosas ir nudėvėta knyga. Jai galėjo būti kokie septyniolika. Plaukai surišti bet kaip, veidas ramus, beveik abejingas.
Visos kalbos nutilo akimirksniu.
Mano tėvas, Jonas, žmogus tvirtas ir įpratęs viską kontroliuoti, greitai priėjo prie jos, šiek tiek pakėlęs balsą, kad tai uždaras vakarėlis. Mergina nesujudėjo. Ji net nepažvelgė į jį. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į mane – ramus, kažkoks per daug pažįstamas, tarsi ji būtų laukusi šio momento visą vakarą.
Pakėliau ranką.
– Tėti, palauk.
Nežinau, kodėl taip pasakiau. Galbūt dėl tos keistos tylos, kuri tvyrojo aplink ją. Tėvas stabtelėjo, sumišęs pažvelgė į mane, paskui į mamą. Mama, stovėjusi prie žvakių staliuko, lėtai linktelėjo.
Basa mergina priėjo artyn. Nuogos pėdos be garso mindė raudoną restorano kiliminę dangą – ant kulno mačiau prilipusį mažą žolės stiebelį. Ji sustojo prie pat mano vežimėlio ir pritūpė. Jos akys buvo tamsiai žalios, beveik durpinės spalvos. Ji pakėlė delną – mažytį, šiek tiek purviną po nagais – ir tyliai paklausė:
– Ar suteiksi man garbę sušokti su manimi?
Aš pajutau, kaip suspaudė gerklę – tarsi kas būtų užrišęs mazgą, kurio negaliu nuryti. Šokti. Aš, kuri net negalėjau savarankiškai nueiti iki tualeto. Žvilgtelėjau į savo kelius, apvilktus mėlynu šilku, tokius nejudančius ir svetimus.
– Aš negaliu šokti, – sušnibždėjau.
Ji nė kiek nesutriko. Delnas taip ir liko ištiestas ore. Pastebėjau, kad ant riešo ji turi mažytę randų juostelę – gal nuo virvės, gal nuo kažko kito.
– Galbūt šį vakarą viskas bus ne taip, kaip visi įpratę manyti.
Pasakė tyliai, beveik be intonacijos, ir šie žodžiai mane pasiekė ne per ausis, o tarsi tiesiai po oda – krūtinėje kažkas trumpam sustojo ir vėl atsileido.
Visi svečiai stovėjo sustingę. Orkestro dirigentas, pagyvenęs vyras su drugeliu, nervingai trypčiojo vietoje, kol mano močiutė, sėdėjusi pirmoje eilėje, tyliai jam pasakė: „Grokite švelniausią, ką turite.“ Ir tą akimirką salę užliejo lėta, beveik lopšinę primenanti melodija. Smuikas pradėjo verkti – iš tikrųjų, tas garsas priminė ne verkimą, o greičiau gilų, vibruojantį atodūsį.
Mergina laikė ištiestą ranką. Prisiminiau kiekvieną šokių žingsnį, kurį mintyse kartojau prieš miegą. Prisiminiau, kaip mama sakydavo, kad vieną dieną aš tikrai atsikelsiu. Prisiminiau, kaip tėvas kiekvieną rytą keisdavo ant mano kojų šaltus kompresus – jo pirštai būdavo raudoni ir sutrūkinėję nuo nuolatinio vandens.
Užsimerkiau.
Ir padaviau jai ranką.
Jos delnas buvo šiltas, šiurkštokas – jutau kietą nuospaudą ties nykščiu. Ji stipriai suspaudė mano pirštus, bet nepajudėjo iš vietos. Nekėlė manęs jėga, neskatino skubėti. Ji tiesiog buvo šalia. Ir tada pajutau keistą virpulį šlaunyse – ne skausmą, o tarsi elektrą, bėgančią žemyn. Pasirėmiau alkūnėmis į vežimėlio porankius, pajudinau klubus, paskui kelius. Jie pakluso. Sunkiai, tarsi per tirštą vandenį, bet pakluso. Atsargiai nuleidau vieną pėdą, paskui kitą. Padai prisilietė prie kieto kilimo pagrindo – jutau, kad kilimas šiurkštus, vietomis pritrintas.
Atsimerkiau.
Žiūrėjau į savo basas pėdas ant raudono kilimo. Stovėjau. Ne pati – mergina laikė mane už abiejų rankų, jos stiprūs pirštai buvo vienintelis balansas, – bet mano kojos laikė kūno svorį. Keliai drebėjo, girnelės tarsi šokinėjo po oda, stuburas tiesėsi lėtai ir netvirtai. Išgirdau, kaip mama aiktelėjo ir prisidengė burną ranka. Tėvas sustingo pusiaukelėje – nei prilaikyti, nei atsitraukti. Mačiau, kaip jam trūkčioja žandikaulis.
– Vienas mažas žingsnis? – paklausė mergina.
Linktelėjau, bijodama kvėpuoti.
Ir aš žengiau.
Nežinau, ar tai buvo adrenalinas, ar tos ketverių metų reabilitacijos, pratimų ir tėvo kompresų staigus atgarsis – gydytojai vėliau sakė, kad taip kartais nutinka, retai, bet nutinka. Viena koja, paskui kita. Judesiai buvo visai ne tokie, kokius įsivaizdavau. Klubai siūbavo per daug, pėda užsikabino už kilimo krašto, vos nepargriuvau. Bet žingsnis buvo tikras. Mergina laikė abi mano rankas, ir mes lėtai, beveik vietoje, pradėjome suktis. Jaučiau jos rankų prakaitą, girdėjau, kaip girgžda parketas po kilimu. Tai nebuvo valsas. Tai buvo du žmonės, kurie tyliai, be žodžių, stovėjo vienas prieš kitą ir lėtai kilnojo kojas – žingsnis, dar vienas, sustojimas, vėl žingsnis.
Orkestras grojo. Ašaros tekėjo mamos skruostais, o močiutė, užsimetusi ant pečių seną skarą, žegnojosi. Nemačiau jų veidų – mačiau tik merginos žalias akis, ji kvėpavo pro nosį, truputį švokšdama.
Melodija baigėsi per greitai. Aš vos nepravirkau, bet ne iš skausmo – iš baimės, kad vėl susvyruosiu ir nebeatsistosiu. Bet aš stovėjau. Mergina švelniai nuleido mano rankas, aš sunkiai atsisėdau atgal į vežimėlį. Kojos degė, kvėpavimas buvo nutrūkstantis, bet krūtinėje plakėsi ne vien nuovargis.
Plojimai užliejo salę kaip perkūnija. Artimieji puolė apkabinti tėvų, fotografai, kurių tėvas samdė visam vakarui – šimtas penkiasdešimt eurų už valandą, – spragsėjo blykstėmis. Aš apsidairiau. Ieškojau jos.
Basos merginos niekur nebuvo.
Ji tyliai slinko pro tas pačias duris, pro kurias buvo įėjusi. Mačiau tik jos kuprinę, pradingstančią už stiklo.
– Palauk! – sušukau.
Tėvas puolė paskui mane, paskui ir mama. Išbėgome į lauką. Naktinis oras kvepėjo vandeniu ir žydinčiomis liepomis. Bet terasoje prie marių nieko nebuvo. Tik toli, prie liepto, pamaniau, kad mačiau šmėstelintį šešėlį. Bet tai galėjo būti bet kas – žvejys, pora, vaikas.
Tėvas apibėgo visą pastatą, apžiūrėjo automobilių stovėjimo aikštelę. Mama klausinėjo padavėjų. Bet mergina buvo dingusi. Tarsi niekada čia ir nebūtų buvusi. Tik mano pėdų padai, vis dar jautrūs, priminė, kad tai nebuvo sapnas.
Vakaras baigėsi. Grįžau prie stalo, bet tortas buvo pamirštas, o žvakės jau seniai sudegusios. Visi kalbėjosi, svarstė. Aš sėdėjau vežimėlyje ir spaudžiau rankose servetėlę, ant kurios liko jos pirštų pėdsakas – vos vos purvina dėmelė. Tėvas priėjo tyliai, pasilenkė, pakėlė mane kaip mažą ir lėtai, be žodžių, pradėjo supti pagal tylią, jau niekam negirdimą melodiją. Jo rankos drebėjo. Supo gal minutę, gal dvi. Paskui atsargiai pasodino atgal.
Trys dienos po šventės. Išardžiau paskutines dovanas – knygas, rankų darbo žvakes, šaliką iš močiutės. Ir tada, pačiame dėžutės su senoviniu segtuku kamputyje, radau sulankstytą popieriaus lapelį. Geltoną, suplėšytą iš mokyklinio sąsiuvinio.
Jame buvo vos kelios eilutės. Rašysena netvirta, vaikiška, bet labai stengtasi.
„Prieš septynerius metus, kai buvau maža, viena moteris dirbo bibliotekoje. Aš bėgau nuo šalčio ir alkio, neturėjau kur eiti. Ji įleido mane vidun, davė arbatos, sumuštinį ir pasakė, kad reikia skaityti istorijas – tada šaltis nebus toks baisus. Aš pažadėjau, kad kada nors sugrąžinsiu tą šviesą. Ačiū jums. Jūsų dukra yra drąsiausia mergaitė, kokią esu mačiusi.“
Mama sėdėjo prie lango su kavos puodeliu. Pamačiusi, kad pribėgau prie jos su tuo lapeliu, sustingo.
– Biblioteka… – sušnibždėjo ji, prisidengdama lūpas delnu, ir kava taškėsi ant palangės. – Viešpatie, ta mergaitė. Ji buvo tokia mažytė – dešimties, gal vienuolikos. Sėdėjo prie radiatoriaus visą naktį basomis kojomis. Aš jai skaičiau Anderseno pasakas, o paskui iškviečiau socialinę tarnybą, bet ji pabėgo, kol tie atvažiavo.
Mama pravirko. Tyliai. Be isterijos. Ji vis trynė pirštu puodelio kraštą, kol aš apkabinau ją, ir mes abi žiūrėjome į tą dėmėtą lapelį. Palangėje bėgo pirmoji ryto rasa.
Tą vakarą vėl stovėjau prie lango. Tėvas jau buvo iškvietęs geriausią Vilniaus neurologą – tas tik gūžčiojo pečiais, ilgai žiūrėjo į tyrimų išrašus, paskui pasakė: „Pasitaiko. Retai, bet pasitaiko. Dirbsim toliau.“ Aš nebegalvojau apie diagnozes. Aš galvojau apie basas pėdas ant raudono kilimo, apie šiurkštų merginos delną ir apie tą keistą elektrą, tada pabėgusią kojomis žemyn.
Palangėje pasirodė pirmoji ryto rasa – šalta, stambi, byranti ant medinio rėmo. Netoliese, prie vartelių, kažkas padėjo mažą lauko gėlių puokštę – ramunes ir rugiagėles, perrištas šiurkščiu rudu vilnoniu siūlu. Durų niekas neatidarė, žingsnių nesigirdėjo. Išėjau į kiemą basomis, pajutau, kaip žolė šlapia ir šalta po padukais. Pakėliau puokštę – nuo stiebų nukrito keli vandens lašai, pataikė tiesiai ant basų pėdų.
