Man buvo dešimt, kai mama užgeso tiesiai ant operacinio stalo. Sako, plaučiuose atsirado trombas – seniai, per vėlai pastebėtas. Tėvo niekada nepažinojau, mama apie jį nepratardavo nė žodžio, tik sučiaupdavo lūpas ir nusisukdavo pro langą. Po laidotuvių namuose stojo tokia tyla, kad girdėjau, kaip kaimyno katė trečiame aukšte braižo palangę.
Tada atvažiavo močiutė su teta Regina. Jos gyveno dviese Šilainiuose, mažame bute su sovietiniais tapetais bei amžinai kapančiu boileriu. Jokių klausimų, jokių pasitarimų – tiesiog pastatė man lovą prie sienos, tarp knygų lentynos ir seno akordeono, ant kurio niekas nemokėjo groti. Močiutė kas rytą šukavo man plaukus ir vis bambėjo, kad plaukai per ploni, „reikia daugiau varškės valgyti“. Teta Regina keldavosi pusvalandžiu anksčiau, kad suspėtų išvirti košės ir dar užmesti akį į sąsiuvinius – ar nepalikau namų darbų užribyje. Pinigų buvo lygiai tiek, kad iki algos nereikėtų skolintis, bet kai reikėjo naujų vadovėlių ar kad ir tos pačios uniformos, jos rasdavo. Nežinau, iš kur. Gal iš nevalgytų pietų, gal iš atidėtų dantų taisymų. Bet rado.
Keturiolikos likau tik su teta. Močiutė išėjo tyliai, naktį, infarktas. Pirmą kartą pamačiau, kaip Regina verkia. Ne rauda, o tyliai, be garso, veidu į pagalvę. Tą vakarą radau ją virtuvėlėje – sėdėjo prie stalo, žiūrėjo į lėkštę su atvėsusia cepelinų porcija, kurios nė nepalietė. Priėjau, norėjau kažką pasakyti, bet ji apsisuko, apkabino mane taip stipriai, kad spragtelėjo nugara, ir pasakė: – Dabar likom tik viena kitai. Viskas.
Teta Regina niekada neištekėjo. Sakydavo, kad gal kiek per daug mėgo ramybę, o gal tiesiog per daug mylėjo mane. Aš klausdavau: – Ar nesigaili? O ji atšaudavo vis tą patį: – Turiu dukrą, ir man jos užtena.
Ji dirbo dviejuose darbuose, kad aš galėčiau mokytis, o ne sukti galvą, ką valgyti. Bet kai grįždavo, kad ir kokia pavargusi, visada išsitempdavo: – Einam, parodysiu, koks šiandien dangus. Ir eidavom. Kartais tik iki Santakos parko su vienu bendru ledų porcija. Sėdėdavom ant suoliuko, žiūrėdavom, kaip Nemunas neša putplasčio gniužulus po Vydūno alėjos liepomis. Ji pasakodavo apie vaikystę Dzūkijoje, apie tai, kaip su močiute grybaudavo. Niekada apie ateitį. Ateities ji, regis, sąmoningai nelietė.
Viskas pradėjo slysti pernai rudenį. Pradžioj – nuovargis, kurio ji nenorėjo pastebėti. Paskui skausmai. Paskui mano reikalavimai eiti pas daktarą, jos atsikalbinėjimai. Ir galiausiai – diagnozė, kurios niekas nesitikėjo: kasa, stadija, kur gydymas jau ne apie gyvenimą, o apie tai, kad mažiau skaudėtų. Nuo „tiesiog pervargimas“ iki paliatyvios palatos praėjo trys mėnesiai.
Paskutinį kartą, kai kalbėjomės, ji žiūrėjo pro ligoninės langą į spalio lapus ir sakė: – Nepamesk studijų. Ir išmok pagaliau tą ryžių košę virti be gumulų, kiek galima, Dieve. Ir niekada nebėgiok paskui žmogų, kuris pats tavęs nesusirado. Supratai?
Linktelėjau. Ji suspaudė mano delną – ir tiek jėgų, kiek liko, suleido į tą spaudimą.
– Aš jau nebijau dėl tavęs, – ištarė. – Tu moki eiti toliau. Aš pati tave išmokiau.
Pažadėjau. Bet kai už mūsų sienos kažkas įsijungė televizorių, man vėl buvo dešimt, ir aš vėl stovėjau prie mamos karsto.
Laidotuvių dieną buvo šaltai. Spalio pabaiga Šančiuose, šiaurinis vėjas nešiojo lapus po Senąsias kapines. Kažkas pasakė: „Ji buvo nuostabi moteris“. Aš tylėjau. Galvojau tik tiek: ji buvo mano mama. Tikra. Nesvarbu, kad dokumentuose įrašyta „teta“.
Grįžau į butą. Atsirakinau duris ir sekundę laukiau, kad išgirsiu: – Grįžai? Ar valgyt nori?
Tyla buvo tokia tiršta, kad užtrenkiau duris ir išėjau į laiptinę. Stovėjau prie radiatoriaus ir negalėjau įeiti.
Po kelių valandų atsidariau šaldytuvą. Viduje – puodas tos jos paskutinės pupelių sriubos, kurią išvirė dieną prieš hospitalizavimą. O ant šaldytuvo durelių, po magnetu su Vytauto Didžiojo atvaizdu, – lapelis. Jos ranka: „Pirk: pienas, duona, kiaušiniai. Gal ir varškės spurgų pasidarysim šeštadienį.“ Šeštadienį. To šeštadienio taip ir nebuvo.
Laikiau tą lapelį delne, ir man pasirodė, kad jis dar šiltas. Kad ji rašė jį rytą, kai dar tikėjo, kad grįš. Ir planavo. Lyg mirtis būtų kažkur toli, už savaitės ribos, o čia – tik produktų sąrašas ir eilinis savaitgalis.
Šiandien man dvidešimt. Neturiu mamos, neturiu močiutės, neturiu tėvo. Ir tetos manosios – jau antras mėnuo kaip nėra. Žmonės sako, kad išmokstama gyventi su netektim. Nežinau. Aš vis dar, įeidama pro duris, prasižioju pasakyti: – Teta, aš namie…
Ir tada matau, kad koridoriuje dega tik ta viena lemputė, kurią ji visada pamiršdavo išjungti.
***
Prieš dvi savaites paskambino Reginai priklausiusio mobiliojo numeriu. Ekrane iššoko jos nuotrauka – šypsosi, prisidengus ranka nuo saulės, Papėje, prie jūros. Išsigandau. Pakėliau.
– Klausau?
– Gabrielė? Čia advokatų kontoros „Lex Legis“ skambina iš Kauno. Turime jums dokumentų. Dėl Reginos Radzevičienės testamento.
Testamento. Regina paliko testamentą. Man, dešimčiai metų jaunesnei už gyvenimą, bet, pasirodo, – vienintelei įpėdinei.
Kitą rytą sėdėjau pas notarę Laisvės alėjoje. Ji padavė man voką. Viduje – be jokių oficialių blankų – buvo paprastas languotas lapas iš mokyklinio sąsiuvinio. Ir dar vienas, mažesnis, perlenktas per pusę.
Išskleidžiau.
„Gabriele, jei skaitai šitą laišką, vadinasi, manęs jau nėra. Žinau, tu dabar galvoji, kad likai visai viena, ir pyksti, kad aš neišmokiau tavęs gyventi be manęs. Bet išmokiau. Tik tu dar to nežinai. Atsimink, ką visada sakydavau: eik ten, kur šviesiau. Net jei atrodo, kad aplinkui tamsu. Tavo mamos manęs prašė tavęs neišleisti iš akių. Žiūrėk, aš ją ir išpildžiau. Dabar tu žiūrėk pati – bet jau su savo akim. Ir dar. Ten, spintos apatinėje lentynoje, po žieminiais batais, yra dėžutė. Rask ją. Tai ne dovana. Tai atsakymas, kurio niekada man nedrįsai užduoti. Myliu. Teta, ji gi mama.“
Ne, neketinau raudoti pas notarę. Bet kai perskaičiau žodį „mama“ oficialiame lape, kurio niekada neturėjo patvirtinti jokios metrikacijos įstaigos, – sugniaužiau popierių ir verkiau, kol notarė pati padavė stiklinę vandens.
Po valandos jau rausiausi spintoje. Po senais batais tikrai stovėjo dėžutė – juoda, aptraukta blukusiu aksomu, kaip iš sendaikčių turgaus Vilijampolėje. Atidariau.
Viduje gulėjo nuotrauka ir laiškas, rašytas ne Reginos, o visai kitokia, man nepažįstama rašysena.
Nuotraukoje – jauna moteris, labai panaši į mane. Stovi prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, prisiglaudusi prie aukšto vyro, juodais plaukais, su keista, simetriška tatuiruote ant kairės rankos. Moteris nėščia. Kitoje pusėje užrašas: „Vilnius, 2003 m. gegužė. Paskutinė pavasario diena su tavim.“ Laiškas buvo adresuotas Reginą, bet pirmieji sakiniai iškart apvertė viską aukštyn kojom:
„Regina, žinau, kad tu ją užauginsi geriau, nei aš kada nors galėčiau. Tėvas nežino. Tegul ir nesužino. Jis ne tas žmogus, kurio jai reikia. Aš išvažiuoju ir negrįšiu. Prašau, pasakyk jai tada, kai ateis laikas: aš mylėjau, bet mylėti neužteko. Padėk jai nesikartoti mano klaidų. Tavo sesuo, M.“
M. Tai buvo mama. O tatuiruotė ant vyro rankos – ta pati, kurią aš atsiminiau iš vaikystės sapnų, nors niekada nebuvau mačiusi šios nuotraukos. Tėvas egzistavo. Jis buvo gyvas. Ir mama jį pažinojo.
Sėdėjau ant grindų dvi valandas. Ėmiau telefoną, paskui padėjau, vėl ėmiau. Galvojau: ką Regina norėjo, kad aš su šituo daryčiau? Surasti? Atsukti puslapį? O gal suprasti, kad yra žmonių, kurių geriau neieškoti?
Trečią dieną ryžausi. Internete susiradau Vilniaus archyvų kontaktus, paskui – paieškos sistemą. Pagal vardą, datą ir tą tatuiruotę – trys mėnesiai tylos, formalių atsakymų, aklaviečių. Paskui – žinutė iš moters, kuri rašė: „Aš esu to vyro dukra. Bet jis mirė prieš septynerius metus. Jei norit, galiu atsiųsti kelias nuotraukas. Ir istoriją, kurią žinau iš mamos.“
Taip aš gavau dar vieną laišką. Ir sužinojau, kad jis ieškojo manęs. Ieškojo, bet Regina – tikriausiai sąmoningai – buvo pakeitusi mūsų adresą, pavardę, net mokyklą. Ji vykdė mamos prašymą iki paskutinės raidės. Apsaugojo. Net tada, kai aš jau buvau pilnametė.
Šiandien supratau, kodėl ji niekada nesakė „aš tave myliu“. Ji nemokėjo to pasakyti žodžiais. Bet paliko dėžutę, kurioje gulėjo atsakymas, galintis sugriauti mano pasaulį – arba jį surinkti iš naujo. Ji pasitikėjo manim. Paliko pasirinkimą, kurio pati neturėjo.
Vakar išsiviriau ryžių košės su pienu. Be gumulų. Pirmą kartą gyvenime. Įdėjau cinamono – kaip ji mėgdavo. Ir valgiau virtuvėje, žiūrėdama į tą patį šaldytuvo magnetą.
Lapelio su produktų sąrašu jau seniai nebėra. Bet rytojaus rytą eisiu į parduotuvę ir nusipirksiu varškės. Nes šeštadienis vis dėlto buvo. Tiesiog šiek tiek vėliau, nei ji planavo.
