Visą gyvenimą pykau ant mamos. Ne todėl, kad būtų buvusi bloga. Atvirkščiai – ji buvo per gera. Per minkšta. Per daug visiems nusileidžianti. Ir dėl to mes tiek daug praradome.
Kai man buvo dvylika, mirė močiutė. Jos namas Kauno senamiestyje, kuriame užaugo mama, o vėliau ir aš lakstydavau basomis po kiemą, atiteko ne jai. Teta Regina, mamos vyresnioji sesuo, pasiėmė viską. Tiesiog pareiškė, kad jai reikia labiau, nes jos vyras išėjo, o sūnus dar mažas. Mama nebandė ginčytis. Nė žodžio nepasakė, kai notaras perskaitė testamentą – nors močiutė niekada taip nebūtų padariusi, jeigu kas nors būtų paklausęs. Bet mama tik nuleido akis, paėmė mane už rankos ir išsivedė. Tada gyvenome bendrabutyje, kur vienoje palėpės kambarėlėje tilpo ir lova, ir viryklė, ir visas mūsų gyvenimas. Prisimenu, kaip gėdžiai prašydavome kaimynų paskolinti bulvių, nes tiesiog nebuvo ką valgyti. O teta Regina tuo metu jau remontavo močiutės namą.
Vėliau tėtis paliko mamą dėl kitos. Ji ir vėl nieko nereikalavo – nei alimentų, nei turto. Išdidžiai išėjo su lagaminu ir manimi. Aš, penkiolikmetis, negalėjau suprasti: kodėl ji nekovoja? Kodėl leidžia visiems šluostytis kojas?
Todėl iškart po mokyklos išvažiavau į Klaipėdą mokytis technikume. Paskui – universitetas, o antrame kurse su bendramoksliu atidarėme nedidelę kompiuterių taisymo dirbtuvę. Mums pasisekė – buvome vieni pirmųjų. Per dešimt metų išaugome iki dviejų meistelių ir trijų parduotuvių. Aš vedžiau Gritą, susilaukėme dviejų vaikų. Pirmiausia nusipirkau butą mamai – erdvų dviejų kambarių butą su balkonu netoli Laisvės alėjos. Žmona tada labai pyko: „Tavo mama turėjo visą gyvenimą užsidirbti, o tu vos išsinuomoja mums namą, bet jai perki!“ Bet aš žinojau, kad mama pati niekada nebūtų sukaupusi net batams.
Vėliau įsigijome nedidelį kotedžą priemiestyje. Gyvenimas stojo į vėžes. Tačiau mamai vis tiek padėjau kas mėnesį. Atidariau jai kortelę ir pervesdavau po du šimtus eurų. Kartais daugiau.
Tačiau prieš pusmetį pastebėjau, kad pinigai iš kortelės dingsta beveik iškart. Mama gyvena viena, jokių prabangos dalykų neturi. Kartą užsukau netikėtai – jos šaldytuvas buvo pustuštis. Kelios bulvės, aliejaus butelis, išdžiūvusios duonos riekelė ir varškės pakelis. Jokios mėsos, jokių vaisių. O aš juk vos prieš tris dienas pervedžiau pinigus.
– Mama, kur viskas? – paklausiau.
– Tai va, vaistai brangūs, komunaliniai, žinai, kaip dabar… – sumurmėjo ji, vengdama žiūrėti į akis.
Netikėjau. Nutariau sekti.
Kitą mėnesį, kai tik pervedžiau pinigus, po penkiolikos minučių mama juos nusiėmė nuo sąskaitos. Palaukiau valandą ir nuvažiavau pas ją. Vėl tas pats: šaldytuvas tuščias, o ant stalo – tik arbata ir sausainiai.
– Mama, kur pinigai? – paklausiau tiesiai.
Ji ilgai tyliai spaudė rankas, o paskui, rodos, pralūžo.
– Sūnau, tu nesuprasi… Aš tetai Reginai padėjau. Jos sūnus Lukas stato namą, reikia užbaigti stogą, paskolos nedavė. Ji paskambino verkdama, sakė, kad jei nepadėsiu, viskas sugrius. Negalėjau atsisakyti. Juk sesuo.
Mane užliejo pyktis.
– Mama, ką tu kalbi?! Ta pati teta Regina, kuri iš mūsų atėmė močiutės namą? Kuri paliko mus badmiriauti, kai neturėjome kur gyventi? Tu jai atiduodi paskutinius pinigus, o čia nėra ką valgyti?
– Ji sako, kad grąžins. Ir Lukas man labai dėkingas. Negaliu atstumti artimųjų.
– Artimųjų? Mama, Lukas pats prieš mėnesį gyrėsi feisbuke, kad stato namą su baseinu. O tu neturi už ką sriubos išsivirti. Jie tave naudoja! – mano balsas virpėjo.
Ji tik gūžtelėjo pečiais, o akyse sublizgo ašaros. Bet aš jaučiau, kad už šių ašarų slypi ne gailestis dėl savęs, o tik bejėgė baimė pasakyti „ne“.
Grįžau namo ir viską išrėkiau Gritai. Ji klausėsi ramiai, o paskui pasakė:
– Arnai, tu jau padarei pakankamai. Daugiau jai nė cento nepervesk. Jei jai reikia maisto – nuvežk pats. Jei vaistų – nupirk ir atiduok į rankas. Bet pinigų daugiau nebeduok.
Kitą rytą nuvažiavau pas mamą ir pareikalavau kortelės.
– Mama, atsiprašau, bet nuo šiol pinigų tau nepervesiu. Atnešiu viską, ko tau reikia, bet į rankas neduosiu.
Ji pašiurpo.
– Kaip tu gali?! Aš jau suaugęs žmogus, pati sprendžiu, kam padėti. Čia mano sesuo, mano kraujas. Tu mane žemini!
– Ne, mama. Aš tave saugau. Tu badmiriauji, o jie stato baseiną. Daugiau šito nebus.
Ji atsistojo, išsitraukė iš rankinės kortelę ir padėjo ant stalo. Pirštai drebėjo.
– Imk. Bet žinok, aš nesutinku. Tu elgiesi baisiai. Jei turi pinigų, turi ir padėti. Dievas moko dalintis.
– Dalintis – ne badmiriauti. Aš jau pakankamai dalinausi.
Tylėdama ji nuėjo į virtuvę ir uždarė duris.
Po savaitės vėl atvažiavau. Privežiau pilną bagažinę: mėsos, daržovių, kruopų, net šaldytą žuvį, šviežių kiaušinių iš ūkininko. Vos įėjęs išgirdau balsus iš svetainės. Teta Regina.
– …tai kur pinigai? Aš Lukui pažadėjau, kad iki savaitės galo sumokėsim už langus. Ar tu nori, kad vaikas sustotų statybos? Tu juk žadėjai, Janina! Kaip dabar?
Mamos balsas buvo vos girdimas, tarsi atsiprašinėtų.
Tada aš įėjau.
– Labas, teta, – pasakiau šaltai. – Pinigų nebebus. Aš paėmiau mamos kortelę. Nuo šiol aš pats rūpinuosi, ką ji valgo ir su kokia šildosi žiemą. O jūsų sūnaus langai man visiškai neįdomūs.
Teta Regina pašoko. Jos skruostai nukaro, akys sužaibavo.
– Kaip tu drįsti?! Čia šeimos reikalai! Ji – mano sesuo, aš geriau žinau, ko jai reikia!
– Ką jūs geriau žinote? Kaip atimti paskutinį kąsnį? Jūs, kuri paėmėte močiutės namą ir pamiršote, kad mes turėjom prašyti bulvių iš svetimų? Dabar dar ir mamos sveikatą pasiimsit?
Ji bandė dar kažką sakyti, bet aš pravedžiau ją koridoriumi iki durų.
– Jeigu tikrai mylite seserį, ateikite ne prašyti, o duoti. O kol kas – viso gero.
Užtrenkiau duris.
Grįžau į svetainę. Mama sėdėjo kampe, veidą užsidengusi rankomis. Tylėjau. Iškroviau produktus, sudėjau į šaldytuvą, užviriau virdulį arbatai. Ji vis tylėjo, tik kartais giliai atsidusdavo.
Po pusvalandžio pastūmiau link jos lėkštę su šilta sriuba – tą, kurią buvau nusipirkęs pakeliui iš restorano. Ji pažiūrėjo į mane, paskui į lėkštę.
– Valgyk, mama.
Ji lėtai paėmė šaukštą. Rankos dar virpėjo, bet po truputį nurimo. Kai suvalgė pirmą šaukštą, akyse vėl sublizgo ašaros – šįkart kitokios. Bet ji nieko nesakė. Tik valgė toliau, lėtai, tarsi pirmą kartą per ilgą laiką leisdama sau pajusti sotumą.
Aš atsistojau, nuėjau prie lango. Lauke snigo. Ant palangės stovėjo senas, močiutės laikų, pelargonijos vazonas. Prisiminiau, kaip mažas bėgiojau po tą didelį kiemą, o mama juokėsi, kol dar mokėjo kovoti už save.
Automobilio prietaisų skydelyje buvo likę keli maisto čekiai. Kitą savaitę vėl atvažiuosiu, pagalvojau. Be pinigų, bet su pilnomis rankomis. Ir niekas, net pati mylimiausia sesuo, daugiau nebeatims iš jos paskutinio kąsnio.
