Kai sūnus pasakė, kad šiemet per Kalėdas man atvykti nereikia, stovėjau savo mažoje Klaipėdos buto virtuvėlėje. Vienoje rankoje — skilęs baltas puodelis, kitur — raktai nuo namo Palangoje, kurį pirkau už milijoną du šimtus tūkstančių eurų. Puodelis turėjo įskilimą, pro kurį varvėdavo kava, bet aš jį vis tiek laikiau. Raktai buvo sunkūs, su žalvarine galva, kurioje išgraviruotas jūrinis arkliukas.
— Mama, šiemet nevažiuok, — pasakė Tadas telefonu.
Jo balsas skambėjo taip, lyg jis būtų keliskart kartojęs sakinį prieš skambindamas. Pro viršutinį langą mačiau, kaip gruodžio rūkas slenka virš Dangės upės. Kaimyno katinas sėdėjo ant palangės, prašėsi į vidų, bet aš nejudėjau.
— Kaip tai nevažiuok?
Jis atsiduso, o aš tuo metu įsivaizdavau jo žmoną. Nežinau, kodėl. Tikriausiai todėl, kad Tadas niekada neužsivesdavo tokių pokalbių pats. Austėja turbūt stovėjo šalia, viena ranka susidėjusi ant pilko megztinio, ir klausėsi, kaip jis baigs.
— Atvažiuoja Austėjos tėvai, — tęsė jis. — Jos sesuo su vyru. Dar šiek tiek rėmų. Norim jaukesnių, mažesnių Kalėdų.
— Mažesnių?
— Taip. Šeimyninių. Tu juk nesuprasi, bet mes norim intymiai.
Suspaudžiau raktus delne. Namas, prie kurio jie priklausė, turėjo aštuonis miegamuosius, dvylika vonios kambarių, biblioteką, vyno rūsį, šildomą baseiną ir taką tiesiai prie Palangos smėlio. Turėjau jį vienuolika dienų. Niekas apie tai nežinojo. Ne Tadas. Ne Austėja. Net mano anūkas Jokūbas.
Tris savaites planavau paskelbti tą žinią per kalėdinę vakarienę. Ne kaip turto demonstraciją. Namas turėjo tapti vieta, kur Jokūbas praleis mokyklos atostogas, kur Tadas galės atvežti šeimą nesusirūpinęs viešbučio rezervacija, kur užteks vietos Kalėdoms, gimtadieniams, viskam, kas su amžiumi darosi brangiau. Įsivaizdavau raudoną aksominę dėžutę. Raktus joje. Įsivaizdavau Tadą, netikintį. Austėją, priblokštą. Jokūbą, bėgantį per kambarius rinktis sau miegamąjį.
Dabar jis man sako — nevažiuok.
— Tuomet mes niekada nelaikėm aštuonių žmonių mažomis Kalėdomis, — pasakiau.
— Mama…
Tame žodyje buvo kažkas, ko nebuvo anksčiau. Ne piktumas. Labiau nuovargis, pažįstamas iki skausmo.
— Gerai, — atsakiau.
Padėjau ragelį. Puodelis nuėjo į kriauklę. Raktai liko delne.
Ryte sėdau į autobusą į Palangą. Ne į savo butą pasiimti daiktų. Tiesiog sėdau ir nuvažiavau, o grįžtamąjį bilietą, kurį buvau nusipirkusi automatiškai, atidaviau kasoje — grąžino pinigus, nes keliauti atgal tą pačią dieną nebuvo kur.
Namas stovėjo už Jono Basanavičiaus gatvės, toliau nuo centrinio šurmulio, tarp aukštų pušų. Durys atsidarė sunkiai, lyg protestuodamos. Viduje kvepėjo dulkėmis ir vašku. Kambariai buvo didžiuliai, tušti, jų sienos dar be nuotraukų. Austėjos mėgstamiausia spalva — pilka kaip jos megztinis — dominavo vonios plytelėse. Jokūbo kambarys buvo su balkonu į jūrą.
Ėjau per juos po vieną. Bibliotekoje pirštu perbraukiau per lentyną. Ant piršto liko pilkas pėdsakas. Ne dulkės. Dažai.
Išsitraukiau telefoną. Radusi agentūros numerį, ilgai žiūrėjau į jį. Antrame aukšte grojo vėjas. Tada paskambinau.
— Parduodu, — pasakiau, vos tik ji pakėlė. — Bet pirkėją noriu matyti pati. Ir norėčiau susitarimą sudaryti kuo greičiau — dar prieš Kalėdas.
— Tokį namą per savaitę neparduosi, — atsakė agentė. — Bet pabandysiu paspartinti apžiūras.
Ji atvyko dar tą vakarą. Jauna, su raudonu lūpdažiu, kuris nelipo prie taurių krašto. Apžiūrėjo viską, plojo rankomis prie baseino, skaičiavo balsu — notaro mokestis, jos komisinis, mokestis nuo pajamų, nes namą laikiau mažiau nei metus. Skaičius, kurį galiausiai gausiu į rankas, buvo gerokai mažesnis, nei tas, kurį sumokėjau. Man tai buvo vis tiek.
Kitą dieną ji paskambino: atsirado pirkėjas iš Vilniaus, norėtų apžiūrėti dar tą vakarą, o jei tiktų sąlygos — pasirašyti per porą dienų. Apsimoviau guminiais batais, nes lauke pradėjo snigti, ir laukiau prie vartų. Ten, kur kadaise turėjo stovėti šeimos automobilis.
Pirkėjas atvažiavo juodu visureigiu. Išlipo su žmona ir dviem mažomis mergaitėmis. Jos iš karto nubėgo prie tvenkinio, mėtė akmenis. Jauniausioji su šviesiai rausva kepure sušuko: „Tėti, čia gyvena žuvys!“
Jų tėvas apžiūrėjo namą ilgai, du kartus grįžo į kambarį su balkonu į jūrą. Jo žmona atidarinėjo spintas virtuvėje. Ji kelis kartus nusišypsojo vyrui taip, kaip aš seniai niekam nesišypsojau.
Kitą rytą jie pasiūlė pilną kainą be jokių sąlygų, su viena prašymu — atsiskaityti iki švenčių, nes norėjo persikelti dar prieš Naujus metus. Notarė paruošė dokumentus per dieną, o pasirašyti susitikome dvidešimt trečią, praėjus keturioms dienoms nuo pirmos apžiūros.
Dvidešimt trečią, ketvirtą valandą po pietų, sėdėjau didžiulėje svetainėje, kurioje nebuvo nei vienos eglutės, ir pasirašiau sutartį. Notarė buvo šalia, ant stalo garavo puodelis kavos iš mano skilusio puodelio. Nežinau, kam jį atsivežiau. Gal kad jis primintų, kodėl darau tai, ką darau.
Už durų pasigirdo beldimas. Ne. Smūgiai.
Atidariau ir pamačiau Tadą. Jis stovėjo ant slenksčio, už jo purpuriniame prieblandoje snigo. Parkelyje pamačiau Austėją — ji liko mašinoje, su tuo pačiu pilku megztiniu, rankas susidėjusi ant vairo.
— Mama, ką tu čia darai? — paklausė Tadas. — Važiavom pas tave, kaimynė pasakė, kad išvažiavai į Palangą… kas čia vyksta?
Jis bandė įeiti. Aš užtvėriau duris savo kūnu.
— Tu sakei nevažiuoti per Kalėdas, — pasakiau. — Aš ir nevažiuoju.
— Kieno šis namas?
— Dabar jau ne mano.
Jis pažvelgė pro mane į vidų. Ant stalo gulėjo sutartis. Notarė, kuri buvo pasiruošusi išeiti, stabtelėjo su aplanku rankose.
— Ką tu padarei? — balsas jam virptelėjo.
— Pardaviau. Pirkt šiandien atvyko nauji šeimininkai. Su dviem dukrom, kurios mėto akmenis į tvenkinį.
Tadas stovėjo, lyg jį kas būtų išmušęs iš pusiausvyros. Jis buvo toks panašus į savo tėvą, kai šis paskutinį kartą bandė man paaiškinti, kodėl išvažiuoja.
— Tu įsigijai namą ir man nieko nesakei?
— Įsigijau ir norėjau jį tau padovanoti per Kalėdas, — pasakiau. — Čia turėjo gyventi Jokūbas per atostogas. Čia tu turėjai atvežti šeimą. Čia turėjom rinktis prie vieno stalo, kad ir kiek mūsų būtų.
Jis nieko nesakė. Tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš laikau delne mažą raktelį nuo dviračio spynos — tą patį, kurį jis buvo pamiršęs pas mane, kai buvo keturiolikos, ir kurį aš vis dar nešiojausi rankinėje, nes niekaip neišmečiau.
— Pats sakei — mažesnės, intymios Kalėdos, — pratariau, sugniauždama raktelį atgal į delną, o ne atiduodama jam. — Tai būk su intymiais.
Pasikviečiau notarę. Ji perėjo pro Tadą, atsiprašydama. Aš pasiėmiau savo paltą nuo kabyklos, pasičiupau rankinę, kurioje buvo pasirašyta kopija.
— Palauk, — jis sugriebė mane už alkūnės. — Tu nepasiliksi?
— Ne. Man nebereikia.
Išėjau į sniegą. Mačiau, kaip Austėja išlipo iš mašinos, kai pamatė vyro veidą. Ji kažką sušuko, bet aš jau ėjau link vartų. Sniego girgždesys po guminiais padais buvo vienintelis garsas.
Sustojau prie kelio, prie apšviestos stotelės, ir išsitraukiau telefoną. Pervedžiau visą sumą, gautą už namą, į savo sąskaitą — jau su nurėžtais mokesčiais ir komisiniais, mažesnę, nei tikėjausi, bet vis tiek didelę. Bet ne tam, kad laikyčiau.
Dar tą patį vakarą, jau sėdėdama paskutiniame autobuse atgal į Klaipėdą, paskambinau į Šeimos namus, į NVO, kuris globoja vaikus, netekusius tėvų. Pasakiau, kad noriu paaukoti vieno kambario renovaciją ir metinę mokytojų algą. Suma iškart buvo nurašyta.
Autobusas suposi. Pro langą žiūrėjau į jūrą, kaip ant švyturio mirksi raudona šviesa. Delne vis dar buvo šiltas nuo mano rankos dviračio raktelis. Įsidėjau jį atgal į rankinės kišenaitę, prie kitų smulkmenų, kurių niekaip neišmetu — sagos nuo Tado kūdikiško paltuko, autobuso bilieto iš tos dienos, kai pirmą kartą atvežiau jį į mokyklą.
Švyturys mirksėjo lygiai kas penkias sekundes, kol autobusas išvažiavo už posūkio ir jo nebeliko lange.
