Štai perrašytas tekstas, atsižvelgiant į visus eksperto nurodymus.
—
Mažytis gydytojas su pūkuota uodega
Pirštai vis dar kaltė šaltį, nors pro automobilio langą jau švietė kovo saulė. Tokiomis dienomis Santakos parke visada būdavo gražu — pirmieji pumpurai, žmonės su šunimis, vaikai prie upės. Bet mes ten ėjome ne pasivaikščioti. Grįžome iš eilinio vizito pas vaikų imunologą, kuris vėl kartojo tą patį: organizmas nusilpęs, reikia laiko, saugokite, venkite kontaktų, daugiau teigiamų emocijų.
Teigiamų emocijų. Juokinga. Po tos sunkios virusinės infekcijos, kuri komplikavosi į limfadenitą, mano dešimtmetis Matas tapo šešėliu pats sau. Uždaras, tylus, o kai žiūrėdavo į tave, jo akyse matydavai tik vieną nebylų klausimą, kurio jis niekada neištardavo: „Mama, o kada man vėl bus galima bėgioti?“
Bėgioti jam buvo negalima. Bet koks fizinis krūvis kol kas buvo draudžiamas.
— Mama, žiūrėk!
Matas staiga sustojo prie didžiulio ąžuolo, dar pliko, bet jau pilno voverių. Pamačiau ją iš karto. Mažą, rusvą kamuolėlį, kuris keistai šlubčiojo šaknų labirinte. Dešinė priekinė letenėlė kybojo negyvai, bet voverė vis tiek bandė bėgti. Pamačiusi mus, ji sustingo, akys išsigandusios, šnervės virpa.
— Jai skauda. Reikia padėti.
Mato balse buvo kažkas, ko seniai nebuvau girdėjusi. Ne tas tylus sutikimas su likimu, prie kurio jau buvome pripratę per šiuos mėnesius. Jis jau traukė šaliką nuo kaklo, net nežiūrėdamas į mane.
Šalia susirinko keli žmonės. Kažkas fotografavo, kažkas siūlė netrukdyti — gamta pati susitvarkys. Bet Matas nesiklausė. Jis pritūpė, ir nekreipdamas dėmesio į mano įspėjimą būti atsargiam, lėtai, labai lėtai artinosi prie sužeisto gyvūno.
Voverė bandė trauktis, bet letena nepakluso. Kai Matas švelniai užklojo ją šalikėliu, ji net nesukrebždėjo. Tik virpėjo iš baimės.
— Paimsiu, — pasakė jis. Ir aš nesipriešinau.
Klinika buvo čia pat, Laisvės alėjoje, virš vaistinės. Už durų kabėjo kainoraštis: pirminė apžiūra — 25 eurai. Veterinarė, jauna moteris pavarde Šarkauskaitė, apžiūrėjo voverę be jokios nuostabos — matyt, mieste tokių atvejų pasitaiko dažniau, nei man atrodė. Ji kalbėjo greitai, truputį pro nosį, tarsi nuolat sirgtų lengva sloga.
— Išnirimas. Kaulas sveikas, laimė. Užfiksuosime sąnarį, paskirsime vaistų. Meloksikamas, penki eurai, ir švirkštas be adatos, kad duotumėt per burną. Po dviejų savaičių nuimsime tvarstį. Bet kur ją laikyti? Laukinis gyvūnas, ne katė. Ar turite galimybę?
Pažvelgiau į Matą. Jis nieko nesakė, tik nykščiu švelniai perbraukė per nešyklės tinklelį ir lengvai, vos girdimai, išpūtė orą pro nosį — tas garsas buvo toks palengvėjęs, kad man gnybtelėjo širdį.
— Turime. Dvi savaites tikrai išgyvensime.
Namuose Viktoras, mano vyras, sutiko naujieną su šypsena. Ne iš piktumo — jis pats darė viską, kad po ligos Mato gyvenime atsirastų daugiau džiaugsmo.
— Voverė? Rimtai? Gerai, tarkim, duokim jai šansą.
Miegamąjį įrengėme dėžėje prie radiatoriaus. Mato seni marškinėliai, šieno gabalėlis iš artimiausio naminių gyvūnėlių prekių krautuvėlės — 12 eurų už pakuotę, kuri atrodė kaip triušiui, bet tiko. Matas pavadino ją Ruda. Vien dėl spalvos, nieko ypatingo, bet jam šis vardas tapo svarbiausiu žodžiu dienoje.
Jis keldavosi anksčiau nei reikia. Pats, be prašymo. Eidavo prie dėžės, kalbėdavo su ta maža, išsigandusia būtybe, pasakodavo, ką sapnavo, ką valgys pusryčiams. Ruda iš pradžių slėpėsi kampe, bet po kelių dienų jau imdavo riešutus jam esant šalia. Dar po kelių — leidosi liečiama. O po savaitės pirmą kartą užšoko jam ant kelio.
Neįsivaizduojate, kaip tada švietė mano sūnaus akys. Pirmą kartą po baisiosios diagnozės jos buvo tokios gyvos, kad aš, stovėdama tarpduryje su arbatinuku rankoje, tiesiog pravirkau. Tyliai, kad jis nematytų.
Dvi savaitės prabėgo kaip viena diena. Tvarstį nuėmė, letenėlė veikė puikiai. Voverė vėl buvo sveika ir pasiruošusi laisvei. Veterinarė, vėl šnirpšdama nosimi, pasakė, kad geriausia ją paleisti ten, kur radome — ten jos teritorija, ten ji žino, kur slėptis ir ką valgyti.
Nuvažiavome į tą patį Santakos parką. Buvo savaitgalio pavakarys, žmonių nedaug. Matas atidarė nešyklės dureles po didžiuoju ąžuolu. Ruda išlindo atsargiai, apsidairė. Paskui staigiu judesiu puolė link kamieno, užbėgo juo aukštyn, stabtelėjo ant apatinės šakos ir atsisuko.
Ji žiūrėjo tiesiai į mus. Nežiūrėjo, o spoksojo. Kelias sekundes, kurios ištįso kaip valanda. Paskui dingo lajoje.
— Ji grįš, — pasakė Matas.
Aš nieko neatsakiau. Tiesiog patryniau jam petį.
Grįžome namo. Vakaras buvo sunkus. Dėžė tuščia, ir Matas vėl užsidarė savyje, bet šįkart kitaip — ramiai sėdėjo prie palangės ir žiūrėjo į tuščią kiemą, pilną kovo purvo.
Praėjo dešimt dienų.
Atsimenu, buvo ketvirtadienis. Ankstyvas rytas, pusė aštuonių. Virdavau kavą, kai išgirdau keistą garsą. Svetainės langas, pirmas aukštas, medinis rėmas. Kažkas barbeno.
Aš sustingau.
Ant palangės, už stiklo, tupėjo Ruda. Pažinau ją iš to paties mažyčio balto lopelio už kairės ausies. Jos snukutis buvo prisispaudęs prie stiklo, o maža letenėlė kantriai stenksėjo į rėmą. Palangė buvo aplipusi rudais klevo pumpurų žvyneliais.
— Matai! Ateik čia! Dabar pat!
Jis atbėgo basa, apsimiegojęs. Ir sustojo.
Aš pravėriau langą, ne iki galo, tik plyšį. Ruda nė akimirkos nedvejojo. Įsmuko vidun. Jos dantyse kažkas buvo. Mažas, rudas, blizgantis.
Kaštonas.
Ji padėjo jį ant palangės priešais Matą. Tvarkingai, kaip padėtų laišką ant stalo. Ir sustingo, tupėdama ant užpakalinių letenėlių, įbedusi į jį savo juodas karoliukų akis.
— Mama, ji man atnešė dovaną.
Matas paėmė kaštoną. Rankos jam drebėjo. O paskui padarė keistą dalyką — nieko nepasakęs, atnešė iš spintelės lazdyno riešutą, patį didžiausią, kokį rado, ir padėjo prieš ją. Tiesiog apsikeitė. Ruda čiupo riešutą, pratisai uostė Mato pirštus — jie kvepėjo muilu ir sausainiais — ir ramiai nusileido ant grindų, o tada be jokios baimės užšoko jam ant peties.
Nuo to ryto ji tapo mūsų nuolatine viešnia. Ateidavo kas antrą ar trečią dieną, dažniausiai iš ryto, apie aštuntą. Barbendavo. Visada su dovana: kaštonas, gilė, kartą — mažytis raudonas batų raištelis, vogčiausiai rastas kieme. Kiekvieną kartą padėdavo jį prieš Matą ir laukdavo.
O Matas laukdavo jos. Jis vėl turėjo dėl ko keltis. Dėl ko eiti į lauką — kartais jie susitikdavo kieme, ir ten prasidėdavo tikri žaidimai. Ruda išmoko gaudyti riešutus tiesiai iš rankų, o kartą net užlipo jam ant galvos ir taip „jojo“ per kiemą. Kaimynė pamanė, kad tai cirkas. O man teko po to išimti iš Mato plaukų smulkias šakeles ir žemių trupinius, bet jis tik kvatojosi.
Po mėnesio tokių apsilankymų nuėjome pas tą patį imunologą. Gydytojas skaitė tyrimų rezultatus ir vis žiūrėjo į Matą, paskui vėl į lapus. Jis turėjo įprotį, kurio anksčiau nepastebėjau — kalbėdamas su vaiku, jis visada šiek tiek palenkdavo galvą į šoną, kaip paukštis.
— Kas pasikeitė? Aš matau žymų pagerėjimą. Uždegiminiai žymenys kritę, limfmazgiai ramūs. Jūsų sūnus juda, šypsosi. Kas atsitiko? — jo balsas buvo šiltas, truputį prikimęs, tarsi jis pats per daug rūkytų, nors tikrai nerūkė.
— Voverė, — atsakė Matas. — Ji pas mus ateina. Ji mano draugė.
Gydytojas linktelėjo. Nieko nesakė, tik nusišypsojo. Paskui prirašė rekomendacijų, kur nebeliko žodžio „saugokite“. Buvo parašyta: „Rekomenduojama tęsti fizinį aktyvumą, gerinti emocinę būklę, skatinti socialinius kontaktus“.
Rudenį Ruda atėjo ne viena.
Pamačiau pro tą patį svetainės langą. Ji sėdėjo ant palangės, o šalia, šiek tiek toliau, tupėjo dar viena voverė. Mažesnė, baikštesnė, šviesesnio kailio. Ruda kelis kartus atsisuko į ją, lyg sakydama: „Eime, čia saugu, čia mūsų žmonės“.
— Matai, — pašnibždom pasakiau, — jis tau atsivedė pažintis.
Jis atidarė langą. Dvi voverės įšoko vidun. Antroji, kurią vėliau pavadinome Šviesule, iš pradžių tupėjo atokiau, bet paskui, pamačiusi, kaip drąsiai elgiasi Ruda, priėjo arčiau. Paėmė iš Mato delno lazdyno riešutą. Jos letenėlė buvo šalta ir šlapia, o ant grindų liko mažytis purvinas pėdsakas.
Po kelių dienų atsitiko tai, ko niekada nepamiršiu.
Ruda pasirodė neįprastu metu, jau temstant. Barbeno į langą isteriškai, cypė, blaškėsi. Atidariau — ji įvirto vidun, nusirito ant grindų, tuoj pat pašoko ir puolė atgal prie lango. Paskui vėl pas mane.
— Ji kviečia eiti.
Matas jau buvo apsiavęs. Per kelias sekundes apsirengė ir mes išėjome į kiemą.
Ruda nėrė per tamsėjančią žolę link senos tuopos prie garažų. Sustojome. Žolėje, prie šaknų, gulėjo Šviesulė. Kvėpavo sunkiai, šonai kilnojosi per dažnai. O prie jos, susirietę į du mažyčius, gleivėtus kamuolėlius, gulėjo du ką tik gimę voveriukai. Akli, bejėgiai, bet gyvi.
Aš iškart supratau. Sunkus gimdymas. Ji nusilpo.
— Ji miršta, mama, — Mato balsas buvo ramus, bet tvirtas. — Reikia vežti pas daktarę.
Klinika jau buvo užsidariusi, bet aš paskambinau veterinarei į asmeninį telefoną. Pasakiau adresą, paaiškinau situaciją. Ji buvo namie, ne taip toli, ir atvyko per dvidešimt minučių. Net be chalato, vilkėjo paprastą sportinį kostiumą su dėme ant rankovės.
Apžiūrėjo, suleido gliukozės ir vitaminų — vienas švirkštas kainavo 7 eurus, bet tąkart ji net nepaminėjo pinigų, tik paprašė virtuvėje pašildyto vandens buteliuko. Ruda visą tą laiką sėdėjo ant kėdės atlošo ir stebėjo kiekvieną judesį. Nesikišo, bet buvo čia pat.
— Ji išgyvens, — tarė Šarkauskaitė šnirpšdama, nes lauke jau buvo šalta. — Bet jai reikia priežiūros, šilumos ir poilsio. Ar galite?
— Galime, — atsakėme kartu su Matu.
Savaitę visa voverių šeimyna gyveno pas mus bute. Matas padėjo maitinti mažylius iš pipetės, kai Šviesulė buvo per silpna. Ta pati pipetė iš „Kikos“ kainavo 2 eurus su centais. Jis kėlėsi naktimis, tikrino, ar šilta, ar visi gyvi, o kartą radau jį miegantį prie dėžės, ant grindų, su pūku ant skruosto. Voveriukai po truputį stiprėjo, apaugo pūku, atsimerkė.
Kai jie jau galėjo judėti, išleidome visą šeimą į laisvę. Bet jie toli nenuėjo. Dabar kieme gyveno keturios voverės. Ruda, Šviesulė, ir du jų mažyliai. Jie visi ateidavo į palangę.
Prasidėjus vasarai, Matas grįžo į mokyklą, lankė plaukimo treniruotes. Gydytojai stebėjosi, bet mes tiesiog gyvenome toliau.
Dabar, kai lapkričio vėjas gena lapus pro mūsų langą, Matas kartais tyliai sako: „Įdomu, ar ji ateis šiandien“. Ir dažniausiai ji ateina. Prisėda ant palangės, pasižiūri pro stiklą, kartais pabarbena. Ant palangės Matas visada palieka kaštoną — tą patį, patį pirmąjį. Ruda prieina, apuosto jį ir laukia, kol atidarysiu langą.
