Už trijų minučių turėjo prasidėti muzika. Jau girdėjau, kaip Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios zakristijoje styginių kvartetas tyliai derino instrumentus — kažkas braukė per violončelės stygas, ir tas žemas garsas ėjo tiesiai į krūtinę. Pro praviras duris mačiau pirmąsias eiles: tetos Julijos plačią skrybėlę, pusseserės Mildos nervingai glamžomą servetėlę, kelis kolegas iš Krašto apsaugos ministerijos, sėdinčius tiesiai kaip per paradą.
Stovėjau prie įėjimo į pagrindinę navą. Balta suknia kvepėjo krakmolu ir dar kažkuo saldžiu — gal bijūnais, kurių puokštę ryte atnešė sesuo. Viskas buvo paruošta. Tik tėvas vis dar stovėjo priešais mane, rankas susikišęs į kišenes, ir žiūrėjo ne į mane, o į randus.
Aš žinojau, ką jis mato. Tinklą tamsiai rausvų linijų, prasidedančių ties kairiuoju smilkiniu, besileidžiančių per žandikaulį ir nykstančių po suknelės nėriniuota iškirpte. Po trejų metų oda vis dar buvo lyg perbraukta neatsargia ranka. Plastikos chirurgai dirbo ilgai. Pirmoji operacija užtruko beveik aštuonias valandas. Vėliau sekė dar trys procedūros, mažesnės, bet kiekviena palikdavo savo žymę — naują randelį vietoj seno, lyg istoriją, kurią bandai perrašyti vis kitaip, o ji vis tiek išnyra tarp eilučių.
— Aš negaliu tavęs palydėti, — pasakė tėvas. Jo balsas buvo ramus, beveik dalykiškas, tarsi jis praneštų apie pasikeitusį susirinkimo laiką.
Choro balkone kažkas užkabino natų stovą. Pasigirdo tylus metalo žvangtelėjimas, paskui atsargus žingsnis. Mano kairėje ausyje pabudo ūžesys — plonas, vibruojantis tonas, atsiradęs tą naktį, kai rugpjūčio lietus lyjant ant asfalto ir žvyro degė keleivinis autobusas. Gydytojai rašė: „potrauminis spengimas ausyse, lėtinė forma“. Aš vadinu jį savo asmeniniu kamertonu. Įsijungia, kai nervas pasiekia tam tikrą tašką.
Tėvas pasitaisė rankogalių sąsagas. Romas Vaičiūnas visada mokėjo atrodyti nepriekaištingai — tamsiai mėlynas kostiumas siūtas pas Januškevičių, balti marškiniai ką tik išlyginti, pilki plaukai sušukuoti atgal taip, kad atidengtų aukštą kaktą. Jo politinė karjera ėjo į pabaigą, bet įprotis rengtis taip, lyg kiekvieną akimirką tave fotografuoja, niekur nedingo. Buvęs viceministras. Dabar — konsultantas su trimis biurais Vilniuje ir viena gražia priėmimo administratore, apie kurią mama vengė klausinėti.
— Nuotraukose bus matyti, — pasakė jis tyliai. — Jie žiūrės ne į tave, o į tai. Supranti? Čia ne šiaip vakarienė, čia — vestuvės. Šimtai kadrų. Ir kiekvienam jų bus… šitie randai.
Paskutinius du žodžius jis ištarė taip, lyg kalbėtų apie dėmę ant brangaus kilimo.
Jis nesakė: „Aš tavęs gėdijuosi.“ Jis sakė: „Jie žiūrės.“ Tai buvo senas šeimos metodas. Visada kalbėti apie kitus. Apie kažką, kam bus nejauku. Apie kažkieno nuomonę. Niekada — apie save.
Už jo nugaros stovėjo Gabrielė, mano jaunesnioji sesuo. Šampano spalvos suknelė gulėjo ant jos figūros taip, lyg būtų siūta pagal kūno atspaudą. Ant kaklo ramiai spindėjo plonytė auksinė grandinėlė su gintaro lašeliu — mūsų močiutės dovana, bet močiutė atidavė ją jai, ne man. Gabrielė šypsojosi. Ne man, o situacijai. Ta šypsena buvo lygiai tokia pati, kaip tada, kai dvylikos metų ji pasakė mamai, kad aš tyčia sulaužiau jos lėlės vežimėlį. Tiesą sakant, jį sulaužė kaimynų katinas, įšokęs pro atvirą langą. Bet Gabrielė mokėjo pateikti istoriją taip, kad kaltė gulė ant manęs, o ji atrodė kaip kilniaširdė ir atlaidi.
— Tėtis tik galvoja apie šeimos įvaizdį, — pasakė ji dabar, lyg paaiškindama akivaizdų dalyką neišmanėliui. — Juk tu pati supranti. Jo verslo partneriai čia. Tie žmonės iš Briuselio. Jam reikia atrodyti… na, solidžiai.
— Solidžiai, — pakartojau lėtai. — O randai ant veido — tai nesolidu.
Nesakiau to klausimu. Ištariau kaip faktą.
Bažnyčioje kažkas sukosėjo. Pro vitražą krito saulės spindulys — platus, auksinis, persmelktas dulkių, — ir gulėjo ant akmens grindų tarp mūsų, lyg nubrėžęs sieną.
Prieš ketverius metus, kai man buvo dvidešimt septyneri, aš tarnavau Karo policijoje. Tą naktį važiavome iš pratybų Pabradės poligone. Autobusas buvo pilnas jaunų karių, grįžtančių namo po dviejų savaičių miške. Jie juokavo, keitėsi telefonų numeriais, kažkas garsiai svarstė, ar spės į pirmąjį naktinį autobusą iš Vilniaus į Uteną. Paskui — smūgis, ir pasaulis pavirto į karštą baltą šviesą.
Prisimenu, kaip kažkieno ranka stipriai laikė mano alkūnę. Prisimenu, kaip vilkau jauną vaikiną, beveik berniuką, su nutraukta uniformos striuke, per išdaužtą langą. Jo akys buvo plačiai atmerktos, bet jis nieko nematė — tik kartodavo tą pačią frazę iš vienos dainos, kurią radijas grojo prieš avariją. Paskui pasidarė karšta. Labai karšta. Ir štai tada atsirado ūžesys.
Tėvas atvažiavo į ligoninę antrą dieną. Slaugytoja pasakojo, kad jis atsisėdo koridoriuje ir ilgai kalbėjosi su skyriaus vedėju. Ne apie tai, ar aš išgyvensiu. Apie tai, kiek operacijų reikės, kad randai būtų mažiau pastebimi. Tą aš sužinojau vėliau, iš tos pačios slaugytojos, kuri laikė mane už rankos, kai man darė pirmąjį perrišimą.
— Prisimeni, kaip aš tau padėjau? — paklausiau dabar, žiūrėdama tėvui tiesiai į akis. — Kai tavo įmonė vos neužsidarė. Kai reikėjo sumokėti žmonėms algas, o paskolos buvo įšaldytos. Aš pervedžiau tau viską, ką buvau sutaupiusi per dvejus metus Irake. Dvidešimt tris tūkstančius eurų. Tu sakei — grąžinsi po mėnesio.
Jis sumirksėjo. Ne dėl to, kad pamiršo. Jis nieko nepamiršo. Jis sumirksėjo todėl, kad paminėjau šią istoriją ne laiku ir ne vietoje. Prie Gabrielės. Šventovėje, kurioje apie pinigus nekalbama.
— Tu grąžinai, — pasakiau, — po keturiolikos mėnesių. Ir tik pusę.
Gabrielės veidas trumpam prarado ramybę. Kelios sekundės neapykantos — tyros, koncentruotos, — ir vėl ta pati supratinga šypsena. Sandari, kaip kaukė, laikoma ant vieno plono siūlelio.
— Tu visada dramatizuoji, — pasakė ji. — Visada. Net dabar. Dėl Dievo meilės, čia tavo vestuvės, o tu vėl aiškiniesi sąskaitas.
— Aš neaiškinu sąskaitų, — atsakiau. — Aš tik klausiu, nuo ko jūs saugote šeimos įvaizdį. Nuo to, ką aš padariau? Ar nuo to, kuo tapau?
Tėvas tylėjo. Jo pirštai vis dar lietė rankogalį — ritmingai, lyg skaičiuodami nematomą pulsą.
Styginių kvartetas baigė derinti. Įstojusi tyla buvo tanki, kaip vanduo prieš audrą. Žinojau, kad po kelių sekundžių vargonininkas užgros pirmuosius Marčelo „Adagio“ akordus. Mano jaunikis — Laurynas, architektas, su kuriuo mes kartu pasirinkome šią bažnyčią vien dėl jos akustikos, — stovėjo prie altoriaus ir, tikriausiai, vis dar šypsojosi tai savo lėtai, truputį nedrąsiai šypsenai, dėl kurios aš jį ir įsimylėjau. Jis nežinojo, kas vyksta prie įėjimo.
Galėjau pasakyti tėvui: „Gerai. Einu viena.“ Galėjau apsisukti ir išeiti. Galėjau pakviesti bet kurį iš salėje sėdinčių karininkų — vyrą, kuris mane mokė stovėti rikiuotėje, arba draugą, su kuriuo tą naktį kartu traukėme žmones pro dūmus, — ir jie būtų atsistoję šalia manęs neabejodami.
Bet aš padariau kitaip.
— Gerai, tėti, — pasakiau. — Aš supratau.
Jis pakėlė antakius. Nesitikėjo, kad sutiksiu taip greitai.
— Bet aš noriu, kad tu pasakytum tai garsiai, — tęsiau. — Ne man. Jiems.
Ir linktelėjau į praviras duris, už kurių sėdėjo svečiai.
Jo veidas sustingo. Gabrielė staigiai įkvėpė.
— Tu nesupranti… — pradėjo jis.
— Puikiai suprantu, — pertraukiau. — Tu nori apsaugoti nuotraukas. Aš noriu, kad visi, kas čia sėdi, žinotų, ką tu pasirinkai apsaugoti. Ir nuo ko.
Paėmiau jo ranką. Jo delnas buvo sausas ir šiltas, ir aš pajutau, kaip po oda silpnai virpa pulsas — senas, pavargęs variklis, kurio greitis niekada nebeatitiko kelio ženklų.
— Tu palydėsi mane, — pasakiau tyliai. — Ir kai fotografas paprašys pažiūrėti į objektyvą, tu pažiūrėsi. O paskui galėsi grįžti prie savo svečių, savo partnerių ir savo įvaizdžio. Bet šias tris minutes tu eisi šalia manęs. Nes aš tau sakau: tu eisi.
Gabrielė norėjo kažką pasakyti, bet tėvas staiga kilstelėjo ranką — trumpas, aštrus judesys, — ir ji užsičiaupė. Mano ausyje ūžesys tapo garsesnis, ir aš supratau, kad dabar jis atsakys.
Jis atsakė.
— Ne.
Jo veide nebeliko nieko — nei kaltės, nei abejonių. Tik ramus pasitikėjimas žmogaus, priėmusio sprendimą.
— Žinai, dukra, aš tave gerbiu, — ištarė jis lėtai. — Bet yra dalykų, kurių negalima reikalauti. Tu negali priversti manęs stovėti prieš kameras su tuo, kas ant tavo veido. Čia ne šantažas, čia — sąžinės reikalas. Mano sąžinės. Ir aš jos nekeisiu net dėl tavęs.
Staiga pajutau, kaip kažkas manyje nutrūksta. Ne styga, ne nervas. Kažkokia vidinė konstrukcija, laikiusi mus abu surištus tais nematomais šeimos ryšiais, apie kuriuos daug kalbama, bet kurių niekas niekada nemato.
— Gerai, — pasakiau.
Ir tą akimirką vargonai užgrojo. Pirmieji garsai nuaidėjo po aukštais skliautais, ir aš pajutau, kaip salėje visi atsistoja.
Atsisukau į Gabrielę.
— Eime, — pasakiau.
Ji nesuprato.
— Aš neisiu viena, — paaiškinau. — O tu — mano sesuo. Ar tu irgi atsisakysi?
Keturiasdešimt žmonių salėje laukė. Muzika kilo ir leidos, užpildydama erdvę kažkuo panašiu į kvapą, į šviesą, į prisiminimą apie jūrą, nors bažnyčia stovėjo Vilniaus centre, toli nuo bet kokio vandens.
Gabrielė žvilgtelėjo į tėvą. Jis stovėjo nejudėdamas, lyg akmeninė statula, ir aš staiga pamačiau, kad jo rankos šiek tiek dreba. Ne iš pykčio. Iš baimės — kad dabar kažkas pasikeis, ir jis nebegalės to kontroliuoti.
Gabrielė lėtai priėjo prie manęs. Jos veidas buvo išblyškęs, bet ji paėmė mane už alkūnės. Jos pirštai buvo šalti, kaip visada.
— Eime, — pasikartojo ji, tik dabar jos balse nebeliko to praktiško, globėjiško tono. Tik nuovargis. Ir kažkas, ko anksčiau nebuvau girdėjusi. Galbūt — palengvėjimas.
Ėjome per navą. Mano kairėje ausyje ūžesys pamažu tilo, užleisdamas vietą muzikai. Mačiau Lauryno veidą. Jis šypsojosi, ir toje šypsenoje buvo viskas, ko man reikėjo žinoti apie ateitį.
Už mūsų, prie įėjimo, liko stovėti žmogus, kuris kažkada buvo mano tėvas. Jis neįėjo, kol neužsidarė durys.
Po ceremonijos Laurynas man pasakė, kad tėvas išėjo iškart po to, kai mes su juo apsikeitėme žiedais. Net nepasiliko bankete. Gabrielė liko. Ji sėdėjo prie stalo tyli, bet kai pakėliau taurę, ji pirmoji pakėlė savąją.
O po dviejų savaičių, kai grįžome iš medaus mėnesio Nidoje, ant mūsų buto slenksčio stovėjo dėžutė. Viduje — močiutės gintarinė grandinėlė, ta pati, kurią ji atidavė Gabrielei. Ir raštelis: „Tu visada buvai stipresnė už mane. Ir visada būsi. — G.“
Aš įdėjau grandinėlę į stalčių, prie kitų nereikalingų daiktų. Ūžesys ausyje tądien tylėjo.
O kitą rytą ant palangės radau aguonos žiedlapį. Vieną vienintelį. Nežinia, iš kur jis atsirado — gal vėjas įpūtė pro atvirą langą, o gal kaimynų mergaitė numetė, žaisdama balkone. Bet gulėjo jis ant baltos palangės, ryškiai raudonas, ir atrodė, kaip pirmas žodis iš naujo sakinio.
