Mano dukrai Austėjai tai buvo pirmasis skrydis. Jai šešeri. Po tėčio mirties praėjo dveji metai, ir tik dabar aš, Jurga, išdrįsau nupirkti dvi savaites Barselonoje. Bilietus pirkau taip, kad Austėja sėdėtų prie lango. Ne dėl prabangos – jai reikėjo matyti debesis, šviesą ir sparną. Tai padėdavo jai nusiraminti, kai aplinkui daug triukšmo, kai viskas keičiasi, kai baisu.
Vilniaus oro uoste kvepėjo šviežia kava ir cinamonu. Austėja spaudė mažą pliušinį briedį – nupirkau jai prieš savaitę. Prie lango ji stovėjo ir žiūrėjo į geltoną bagažo vežimėlį. „Mama, ar tai robotas?“ – paklausė ji. „Ne, ten žmogus vairuoja“, – atsakiau.
Kai priėjome prie savo eilės, pamačiau, kad 4A vietoje jau sėdi svetima moteris. Mano bilietas rodė tą pačią vietą. Pasirodė, kad sistema išdavė du bilietus į tą pačią kėdę. Stiuardesė mandagiai paprašė moters persėsti į kitą laisvą vietą prie lango. Moteris papurtė galvą.
„Aš jau sėdžiu. Ir man nerūpi svetimas vaikas“, – pasakė ji ir prisisegė diržą. Jos ausyse kabėjo auksiniai auskarai su perlais, ir ji vis taisė juos pirštais.
Austėja pradėjo krūpčioti. Ji suspaudė briedį taip, kad jo siūlė beveik įtrūko. Aš nenorėjau skandalo, todėl pasiėmiau dukrą ir nuėjau į vidurinę eilę. Buvome per toli nuo lango. Austėja visą kylimą laikėsi už mano rankovės ir dainavo tą pačią dainelę apie lietų, kurią jai dainuodavo tėtis.
Po pakilimo lėktuve pasidarė kiek tyliau. Bet Austėja vis tiek nerimavo. Moteris iš 4A paspaudė iškvietimo mygtuką. Stiuardesė atėjo.
„Gal galite pasakyti, kad vaikas nesikėlė?“ – garsiai pasakė moteris. „Man trukdo.“
Aš jau buvau pasiruošusi atsiprašyti, bet stiuardesė netikėtai išėjo į priekį. Grįžo po minute, nešina mėlyna dėžute.
„Keivei, sėdinčiai 4A vietoje, kapitonas siunčia ypatingą dovaną“, – pasakė ji visam salonui.
Moteris nusišypsojo. Ji atidarė dėžutę. Viduje gulėjo vaikiškos ausinės, mažas lėktuvo modelis ir nuotrauka. Nuotraukoje – pilotas su berniuku. Ant nugarėlės buvo parašyta: „Mano sūnus turėjo tokių pačių poreikių kaip ta mergaitė, iš kurios jūs ką tik atėmėte saugumo jausmą.“
Moteris išblyško. Ji užvožė dėžutę, bet jos pirštai drebėjo.
Tuomet atsidarė pilotų kabinos durys. Išėjo kapitonas – aukštas vyras su žilstelėjusiais plaukais. Rankoje jis laikė popierinį drugelį. Austėja jį pamatė ir sumurmėjo: „Mama, tai tėčio…“
Tai buvo drugelis, kurį jos tėtis padarė prieš mirtį. Jis visada žadėjo jį atiduoti Austėjai, bet nespėjo.
Kapitonas priėjo prie mūsų ir paklausė, vos girdimai: „Kas iš jūsų pažinojo Marių Petrauską?“
„Aš“, – pasakiau. „Mano dukters tėvas.“
Kapitonas pritūpė prie Austėjos ir padavė jai drugelį. Austėja paėmė jį abiem delnais ir prispaudė prie krūtinės.
„Aš skraidžiau su Mariumi. Jis buvo mano antrasis pilotas. Ir mano draugas“, – pasakė kapitonas. „Jis daug pasakojo apie tave, Austėja. Ir apie tą drugelį. Jis prašė perduoti jį tau, jei kas nors atsitiktų. Aš jį saugojau dvejus metus.“
Moteris iš 4A sėdėjo sukandusi lūpas. Ji neatsiprašė. Ji net nepajudėjo.
Aš supratau, kad šito negalima palikti. Ji ne tik užėmė vietą – ji tyčia pasirinko nemandagumą, žinodama, kad priešais – vaikas su sutrikimu.
Pasikviečiau stiuardesę ir paprašiau skundo formos. Ji atnešė lapą. Aš užpildžiau jį: aprašiau, kad keivei buvo suteikta vieta prie lango dėl vaiko autizmo, kad ji atsisakė ją užleisti, kad dėl to vaikas patyrė stiprų stresą. Prie skundo pridėjau Austėjos gydytojo pažymą – ji visada būdavo su manimi.
Stiuardesė pažadėjo perduoti skundą aviakompanijos atstovui Barselonoje.
Po dviejų valandų nusileidome. Aš su Austėja nuėjau prie aviakompanijos stendo iš karto po bagažo atsiėmimo. Ten jau stovėjo ta pati moteris. Ji garsiai reikalavo pasiaiškinti, kodėl pilotas ją pažemino.
Darbuotojas peržiūrėjo mano skundą ir pasakė moteriai: „Jūs įtraukta į mūsų juodąjį sąrašą. Jūsų bilietas anuliuojamas. Skiriama 700 eurų bauda ir draudimas skristi mūsų bendrove trejus metus.“
Moteris sustingo. Ji atsisuko į mane, bet aš jau buvau pasukusi link išėjimo. Austėja laikė popierinį drugelį ir šypsojosi.
